Atviras Italijos Čempionatas 2007

  • 0

Jau nebe pirmas mėnuo, kai planuojame mūsų kelionę į Italiją, prie Gardos ežero. Jame gegužės 31 - birželio 3 dienomis vyko formulių disciplinos varžybos - Italian FW Open Championships.

Nors ir labai seniai planuota mūsų kelionė, tačiau kaip visada jos pradžią vainikuoja dabar jau smagiai atrodantys nesklandumai, kurie vis nukelia mūsų išvykimo laiką. Vietoje planuotos 8 valandos ryto, mes iš Kauno išvykstame tik 12.30. Viskas labai smagu, oras geras, šiltas (tiksliau – karštas), mašina rieda kuo puikiausiai ir atrodo, jog jau niekas mūsų nesustabdys iki pat kelionės tikslo. Tačiau panašu, kad klydome. Net neprivažiavus Kalvarijos muitinės posto, pasitinka ilga apie 13 kilometrų vilkikų eilė. Nieko nuostabaus, kad nėrėme į įsivaizduojamą „antrą eilę“ (t.y. į prieš priešinę eismo juostą) ir šiek tiek sumažinę greitį pasiekėme muitinę. Sieną kirtome apie 13.30. Pagal Reiserio patarimą leidomės ieškoti autostrados, kuri mus nuves iki pat Swiezko Lenkijos – Vokietijos sienų muitinės.

Nemaniau, kad kelionė vasarą per Lenkiją gali būti tiek kartų sunkesnė už kelionę žiemą, kada kelio nesimatė nuo pustomo sniego kiekio. Keliai ne stebuklingi, daug kelio darbų, o apsirikę su išvykimo laiku pataikėme ir į Varšuvos podarbinius kamščius. Šiaip ne taip, kažkokioje keistoje sankryžoje pamačiau autostrados ženklą ir Poznanės miesto pavadinimą. Taigi dar 20 minučių ir mes jau autostradoje. Laikas prabėgo akimirksniu, labai greitai pralėkėme pro tris mokėjimo punktus, dar greičiau pradėjo temti ir bjurti oras. Jau pastebiu muitinės punkto nuorodas ir pasidaro ramiau, nes labai jau man nesinorėjo likti ir nakvoti Lenkijoje. Tačiau nėra to gero kas neišeitų į blogą. 23.30 pirmą kartą sustojame ir suprantame, kad patekome į kamštį. TomTomas Vladukas parodo, jog iki muitinės dar 20 km. Juos mes nuvažiavome per daugiau nei tris valandas. Vis dar nemiegoję, pavargę, klausėmės kaip aplinkui daužėsi griaustinis ir pleškėjo žaibų botagai. Galiausiai kirtome sieną ir pajudėjome normaliais Vokietijos keliais. Lenkijos baisybės ir ilgesnė nei 12 valandų kelionė per ją liko už nugaros. Apie ketvirtą valandą ryto mes sustojome vienoje iš P raidele pažymėtų aikštelių ir apsitvarkę inventorių užmiegame. Pamiegojome šiek tiek daugiau nei tris valandas ir septintą ryto pusryčiaudami svarstėme, kada maždaug pasieksime mūsų laukiančias normalias lovas. Toliau kelionė įprasta: geras kelias per Vokietiją, Austriją, Italijoje autostrada ir apie 18 valandą mes jau Nago Torbole miestelyje. Šiaip ne taip radome Alberto Menegatti namus ir susipažinę su jo mama apsistojome. Mane iškart sužavėjo palmės, citrinos, persikai ir jau milžiniški bet dar žali pomidorai. Po tokios kelionės niekas mūsų labiau netraukė nei minkšta lova. Sugebėjome susitikti su Andrea Cucchi, kuris man atnešė mano naująją burytę ir nuklebenti iki Surf centro pasižiūrėti kada vyks registracija į varžybas . Taigi apie aštuntą vakaro mes jau pūtėme į ūsą. Ryte po pusryčių, šviečiant saulei nulėkėme į Surf centrą, užsiregistravome, prisirinkome krūvą lipdukų ir susitarėme su Andrea išbandyti naują AC-1 11 kvadratinių metrų Formulinę burę. Taigi diena praėjo labai turiningai. Susipažinome su visu Point 7 kolektyvu, Gediminas pasitreniravo, o aš pagulėjau po kaitria Italijos saulute. Gaila tačiau sekančią dieną oras nebuvo toks geras. Šiek tiek lašnojo, tačiau ora – pietų krypties vėjas - vis viena pūtė. Gediminas susitakelavo naująją burę ir plaukė su ja. Įvyko keturi plaukimai ir po šios dienos Gediminui atiteko 27-oji vieta. Beje dalyvių buvo net 83. Kelionės nuovargis vis dar darė savo. Miego trūkumas buvo kompensuojamas trumpais vakarais ir praktiškai nieko nepamatymu. Antroji varžybų diena praėjo ramiai. Varžybos nevyko, už lango lijo, o mes žaidėme „herojus“ (Heroes 3.5). Pavėlavome į „pasta party“, todėl pietus teko gamintis patiems. Trečioji diena labai priminė praėjusią. Oras ne koks, vos nepavėlavome į vairininkų susirinkimą, ir vėliau vis laukdami žadėtų startų lūkuriavome surf centro prieigose. Mane iš tiesų nustebino kaip organizatoriai gerai pažįsta savo spotą. Prieš trečią valandą skelbiamas vairininkų susirinkimas, staigiai nuleidžiama „morka“ ir iki starto lieka vos 20 min. Spėjame į startą, įvyksta vienas plaukimas, po plaukimo vėją iškart „išjungė“. Tačiau diena nepraėjo veltui. Vėl „pasta party“ ir Andrea mus pakviečia į tikrą itališką vakarienę. Pradėjus temti mes susiruošiame ir išvykstame Malcecisne miestelį. Nedidelio viešbutėlio pirmame aukšte mums rezervuotas didelis stalas. Čia susibūrė visa komanda, užsienio platintojai ir team rideriai. Tai buvo tikra, didelė, triukšminga ir labai soti itališka vakarienė, kuri mums abiems paliko neišdildomą įspūdį. Kažkaip tada net pagalvojau: „Kur nusivesčiau aš tokius savo svečius?“ Grįžome vėlokai, šiek tiek apsvaigę nuo naminio vyno ir įspūdžių. Sekmadienis – paskutinė varžybų diena. Saulė, šiluma ir garantuotas oros atėjimas. Jis toks įspūdingas ir staigus, kad net dabar prisiminus man gniaužia kvapą. Nuo pat ryto Gardos ežere pučia Šiaurys – pelere. Vėjas tiesiai nuo kranto, todėl nėra nei mažiausios bangelės. Pakankamai ramu, kad būtų galima atsipalaidavus pagulėti prieš saulutę. Mes netgi spėjome pamaitinti antis, kurios duona stvarstė tiesiai mums iš rankų. Tada prie horizonto pradeda ryškėti tamsi juostelė, kuri tolygiai vis didėja ir didėja. Kas keisčiausia, joje plaukiančios jachtos išleidę špinakerius (na tas dideles spalvotas bures) plaukia tiesiai į krantą. O vėjas ten kur aš guliu vis dar nuo kranto. Staiga ateina visiškas štilius, o už penkių, galbūt dešimties minučių į krantą visa jėga trenkiasi ora. Ilgai nelaukus ir vėl nuleidžiama „morka“. Startas. Trys plaukimai, po kurių Gediminas galutinai įsitvirtina 29-ojoje vietoje. Tada apdovanojimai. „Pasta party“. Ir kelionė namo su itališkų ledų skoniu burnoje. Laikas buvo geras, gal tik šiek tiek pašykštėjo geresnio oro. Tačiau gamtos grožis – nuostabūs krūmai su mėsingomis raudonų ir baltų žiedų žvaigždelėmis, palmių grožis ir didelių medžių su baltais žmogaus galvos dydžio žiedais didingumas, žali kalnai su pilių ir fortų liekanomis – ir žmonių nuoširdus bendravimas mane taip sužavėjo, jog daviau pažadą dar sugrįžti.

Beje, manau visi jau žinote, jog šias varžybas laimėjo Italijos buriavimo neblėstanti žvaigždė - Andrea Cucchi. Marco Rossi pasakojimas apie šias varžybas čia .

    • Keliones peizazai
    • Vynuogynai
    • i starta
    • Startas
    • ita3
    • ita1
    • Po finiso
    • Nauja bure
    • Peizazas
    • Magnolijos
    • Nugaletojai
    • apdovanojimai
  • Previous
  • Next
Temos: Italija
blog comments powered by Disqus