Didžioji vasaros kelionė, 2011

  • 0

Lietuva – Graikija – Kroatija – Lenkija – Lietuva

Kelionės planavimo įrankiai: Lonely Planet „Greece“ gidas (absoliučiai nepakeičiamas gidas), DK serijos gidas „Croatia“, Michelin online navigatorius ir žinoma, interneto platybės.

Kelionė prasidėjo pervažiuojant skersai per 5 valstybes: Lenkiją, Slovakiją, Vengriją, Serbiją ir Makedoniją. Šiandien jau esame Graikijoje, Chalkidikės regione, Sitonijos pusiasalyje, Kalamitsi miestelyje, kurį supa begalinio grožio paplūdimiai.

 Lenkijos keliai ir vairuotojai visiems žinomi, Slovakijoje bent jau tvarkingų kelių ir garbingų vairuotojų kiek daugiau. Pirmą dieną įveikėme apie 900 km ir stojome Slovakijoje, Stara Hora (Senasis kalnas) kempinge (Camping Stara hora, Oravska priehrada). Beje, būtina paminėti,kad kelionė startavo, kai Lietuvoje jau kelios dienos iš eilės be perstojo lijo. Važiuodami stebėjomės, kiek dar tęsis tas lietus ir apsiniaukęs dangus. Taigi, lietus mus lydėjo per visą Lenkiją, o Slovakijos kempinge jis buvo pasibaigęs prieš kelias valandas iki mūsų atvykimo. Vėsa, tyli naktis, šalia svajingai teliuškuojantis didelis užtvenktas ežeras puikiausiai pailsino pavargusias nugaras ir mes visi ankstyvą rytą jau buvome pasiruošę keliauti toliau.

Antrąją dieną įveikėme Vengriją ir įvažiavome į dar niekada neviešėtą Serbiją. Oro temperatūra tolygiai didėjo, ir Vengrijos – Serbijos sieną kirtome kai lauke buvo apie 35 laipsnius karščio. Žmonės už langų tapo vis tamsesniais plaukais ir oda, vis labiau panašėjo į romus (čigonus). O ir bendravimas labai skyrėsi nuo mums įprasto Vakarų Europoje: tenykščiai vyrai keistais žvilgsniais nužiūrinėjo komandos moteris, baisėjosi tuo, kad vedžiojame ir rūpinamės augintiniais, pokalbiai su jais negalėjo įvykti dėl visiško kalbos barjero... Na žodžiu, Serbijoje mes pamatėme ir išskyrėme kelis dalykus:

1.   Ženkluose minimas atstumas žymimas metrais, ir nesvarbu kad tada ženkle reikia parašyti begalę nulių, kaip pvz.: iki stovėjimo aikštelės jums yra likę 10000 m, arba 50000 metrų reikia saugotis naminių gyvulių kelyje.

2.   Iki vienintelio šalies McDonaldo atstumas reklamose atrodė taip: jums liko 186 km, tada 82 km na ir aišku, McDonaldą mes pamatėme po beveik 3 valandų kelio.

3.   Mokestis už kelius kad ir nedidelis, tačiau nelabai buvo aišku už ką mokame: austostrada laiptuota, nuolatos važiuoji viena juosta, nes kitoje išvestas priešpriešinis eismas, duobės...

4.  Visiškas žemdirbystės kraštas. Laukuose dideliais plotais žydi saulėgrąžos arba noksta kukurūzai. Polentos ir „semkių“ Serbijoje nepritruks.

5.  0 kempingų, vandens telkinių taip pat aplink kelionės maršrutą visai nedaug. Taigi teko apsistoti kažkokioje kaimo turizmo sodyboje, kurioje už vieną naktį 6 žmonės sumokėjome 30 EUR. Sąlyginai prasisukome visai pigiai, sodyba puikiai prižiūrima tualetai, dušai, pievelės ir visiška ramybė savatės dienomis, nes kaip supratome šeimininką (jis kalbėjo angliškai), į šią sodybą savaitgaliais suguža vestuvininkai; tik dėl joje esančio tvenkinėlio reikia pasisaugoti uodų.

6.  Vairavimo kultūra. Deja, toks reiškinys ne tik Serbijoje bet ir kitose valstybėse,kurias pervažiavome NEEGZISTUOJA. Ten nėra galiojančių ženklų, kelio žymėjimo, ar apskritai eilinio eismo taisyklių supratimo. Prieš Serbijos – Makedonijos sieną tapome liudininkais tokio išprotėjusio vairavimo sukeltos nedidelės avarijos, kurioje nesusižeidė nei vairavusi moteris, nei mūsų džiaugsmui nenukentėjo nei vienas mūsų komandos narys. Greičiausiai kažkas iš viršaus mus švelniai apsaugojo nuo galėjusios būti labai pavojingos situacijos.

7.  Mašinų numeriai liudija, kad Serbijoje visai nedaug transporto priemonių registruotų valstybėje, kelyje be galo daug belgiškų, itališkų, angliškų, vokiškų, šveicariškų numerių – o vairavimo specifika rodo, kad už vairo sėdi tikras serbas. Taip, kad apsigauti neverta.

8.  Kainos degalinėse ir parduotuvėse patrauklios, Serbijos dinaras yra lygus 0,035 Lt. Didesniuose miestuose yra padorūs prekybos centrai, kuriuose galima šauniai apsirūpinti maisto ir gėrimų atsargomis.

    • Serbijos keliai

Antrąją dieną įveikėme apie 800 km ir pervažiavome  skersai ne tik Serbiją, bet ir Makedoniją. Makedonijoje kelis kartus mokėjome po 2 EUR kelių mokestį už kelią, kuriuo važiavome. Aplinkui stebino vis augantys kalnai šiukšlių, valkataujantys dideli šunys ir su kūdikiais ant rankų išmaldos prašančios moterys. Aišku, gamtos grožis užgoždavo akis badančias šalies socialines problemas, o ir mes juk važiavom ilsėtis į pažadėtąją Graikijos žemę, o ne į Raudonojo Kryžiaus misiją. Antrosios dienos kelionę baigėme jau Graikijoje, keliasdešimt kilometrų nuo pasienio, paprastoje benzino kolonėlėje. Bandėme ieškoti kempingo, navigatoriai nuvairavo mus į kažkokią baisią, tamsią ir dvokiančią ožkų fermą (beje, išlėkėme kempingo ieškoti kolonėlėje palikę svarbiausią komandos narį, kuris mumis visais rūpinosi, tai visa laimė, kad mūsų Valentina nepasimetė ir išsikvietusi vietinę policiją susisiekė su mumis per Lietuvoje likusį Mantą). Nieko nepadarysi, teko miegoti kolonėlėje, kelionėje išvairavus apie 15 valandų.

Trečiąją dieną, numigę vos kelias valandas, pajudėjome į mums vis dar nepasiekiamai atrodantį Chalkidikės regioną, Sitonijos pusiasalį. Liko ne tiek ir daug - vos menki 300 km. Tačiau važiuojant serpentinais tie kilometrai prailgo. Džiugino tik nuostabiai, neįsivaizduojamai gražūs vaizdai už lango. Agavos, palmės, kaktusai, uolos, o žemai teliuškuoja smaragdinė jūra ramiomis bangomis liesdama išpuosėlėtus gamtos paplūdimius. Kelionės tikslas ir garantuota kelių dienų ramybė – Kalamitsi miestelis su savo nuostabiais paplūdimiais. Aplankytas vietas ir ypatingus sustojimus ruošiuosi aprašyti atskirais pasakojimais, nes jos tikrai vertos atskiro jūsų dėmesio.

Keturios dienos Porto kempinge prabėgo nepastebimai, išties norėjosi į viską numoti ranka ir likti vietoje, kurią visi sutartinai pavadinome mažu rojumi. Tačiau prieš akis dar laukė kelios ekskursijos į Senąjį Diono miestą, Meteorų vienuolynus ir ilgas kelias per Albaniją, Juodkalniją ir gabaliuką Kroatijos iki Viganj miestelio, kuriame štai jau rytoj prasidės didelė 6 dienų regata –Croation Formula Windsurfing Open.

    • Kalamitsi2
    • Kalamitsi
    • Kalamitsi3
    • Kalamitsi4
    • Olimpas
    • Olimpas2
    • Cikada
    • Los Cardos
  • Previous
  • Next

Graikijoje praleidome dar 3 dienas ir pažadėję sugrįžti, Graikijos – Albanijos sieną kirtome penktadienio rytą. Prieš akis iki Viganj buvo 630 km. Ne toks ir didelis atstumas, juk įveikdome ir dar pora šimtų didesnius per vieną dieną. Albanijoje, po pasų patikros, už kelių šimtų metrų nuo sienos mus susistabdė Albanijos policininkas. Jo marškinius puošė antpečiai su imituotomis alyvmedžio šakelėmis ir vanago sparnais (nepamirškime, Albanijos vėliava – raudoname fone juodas dvigalvis erelis, nes juk šis kraštas apibūdinamas kaip šių galingų paukščių ir kalnų tėvynė), po marškiniais pūtėsi apvalus pilvukas, ant galvos militaristinė kepurė su emblema. Kaip ir tvarkingas valstybės tarnautojas. Jis kilstelėjo ranką prie kepurės, pasisveikino ir kažko pradėjo klausti albaniškai. Teko prisipažinti, kad nesuprantame. Tada bandė angliškai užklausti, bet čia jau jam sunkiau gavosi. Taigi pokalbio esmę supratome kad klausė ar važiuojame į BEACH... Pasakėme, kad keliaujame į Kroatiją, Tiranos (Albanijos sostinė) kryptimi. Jis tik pasakė OK ir paleido mus. Atsipūtėm, kad neprisikabino ir nebandė visais įmanomais būdais išpešti iš mūsų naudos. Kaip vėliau supratome, šis pokalbis turėjo visai kitą prasmę. Nuvažiavę dar keliadešimt kilometrų sustojome prie vietinio bitininko, kuris mūsų nuostabai visai puikiai kalbėjo angliškai. Nusipirkome medaus, vietinės žaliosios žolelių arbatos ir laukuose augančio visiškai natūralaus oregano priekonio. O jis išgirdęs kur vykstame pasakė tik tiek, jog mūsų priešakyje „blogiausias kelias Albanijoje“. Bandė parodyti į kokį kelią mums reikia pasukti, kad išvengtume kelio statybos darbų, tačiau mūsų visų trijų mašinų ekipažų navigatoriai užsispyrusiai rodė visai kitą kryptį. Kadangi nugalėjo pasitikėjimas jais tęsėme kelionę tuo maršrutu, kurį ir buvome sunavigavę iš pačių pradžių. Kelias, kuriuo važiavome vis neprastėjo, tad stebėjome mus supančią gamtą, kuri tikrai davė peno akims. Kalnai aukšti, nugairintomis papėdėmis, su neitin gausia augalija, pakrūmėse kyšojo artilerijos bokšteliai, kurie priminė, kad šalyje ne taip seniai vyko karas, upių guoliai platūs, balti ir negilūs, tačiau pati upė atrodo taip kaip Lietuvoje atrodo upeliai nuo gatvių po geros liūties, tiek kad Albanijos upių spalva kalnuose smaragdiškai mėlyna. Staiga prasideda tai ko mes tikrai nelaukėme. Tai buvo blogiausias kelias Albanijoje, o man, tai ir blogiausias kelias pasaulyje (čia viskas priklauso nuo to kiek to pasaulio esi matęs). Lietuvos kaimų žvyrkelis čia būtų nelyginant autostrada. Duobės, dideli rieduliai ant taip vadinamo kelio, siauras pravažiavimas ir vis dar visiškai jokio vairavimo kultūros. Kelionės greitis krito iki vidutinio 10-15 km/h. 70 km nuotolį važiavome apie 4 valandas. Tada pertrauka šiek tiek geresniu keliu ir nuo Tiranos dar panašus atstumas taip pat labai klaikiai panašiu keliu (tas kelias vadinos E92 taigi, manau reiškia jog yra Europinės svarbos kelias... tik gali būti kad Europa jau praradus viltį važiuoti per Albaniją normaliai). Per Albaniją važiavome tik 300 km, tačiau tai mums užtruko visą dieną. Įdomu tai, kad prie kelio vyksta gyvenimas: pardavinėjamos ant laužo keptos kukurūzų burbuolės, upėtakiai plaukioja nedideliuose akvariumuose, narvuose tyliai mekena ėriukai ir kudakuoja vištos, per autostrados kraštą nedidelis vaikiukas link mašinų kišo baltą triušį, trijose vietose atvirai buvo pakabinta kiaulės skerdiena ir pardavinėjama mėsa. Ką jau kalbėti apie kalnus nunokusių arbūzų ir melionų. Visa šalis daugiau mažiau padengta kalnais šiukšlių, kurių atsikrato jas degindami. Taip pat nustebino vienas dalykas: albanai ant savo namų, degalinių, parduotuvių karia žaislus arba iš skudurų padarytas žmogaus dydžio lėles. Nesupratome, kas čia per paprotys, tačiau tai šaliai suteikė dar vieną prieskonį, kuris viso ko sumoje man kėlė kuo didesnį norą greičiau pervažiuoti šią šalį ir grįžti atgal į civilizaciją. Žinoma, sutinku su kai kurių komandos narių, kad mums pasisekė prisiliesti prie visiškai kitokio gyvenimo būdo, požiūrio ir tradicijų ir vien tik važiuojant eiliniu keliu per šalį. Be to labai džiaugiamės, kad iš šalies išvažiavome ir patys sveiki ir mašinos atlaikė kelionę, nes kolegai lenkui pasisekė prasčiau. Albanijos keliuose jis prakirto dvi padangas, ir kažkoks pamišęs albanas darydamas manevrą į kairę iš šalutinio kelio įvažiavo jam į šoną. Kaip supratome teisybės ieškoti buvo beprasmiška, nes Albanijos pilietis visiškai nekalbėjo jokia kita įprasta kalba ir užsispyrusiai aiškino, kad kaltas lenkas. Kaip supratome, žalioji kortelė ten sunkiai padėjo...

Įvažiavus į Juodkalniją slogus vaizdas vis dar nedžiugino, nes kelias vis dar buvo siauras ir pro šoną drąsiai lįsdavo pasiutę fūrų vairuotojai. Tačiau reikalai artėjant miestams taisėsi ir savo penktadienio kelionę baigėme Burljaric kempinge. Sekančia dieną, kai iki tikslo buvo likę apie 270 km, Juodkalnija lepino gražiais vaizdais, tvarkingais miestais ir vis dar stebino ne itin mandagiais vairuotojais. Greičiausiai tokia vairavimo kultūra įprasta keliaujant pietuose. Buvo malonu mokėti net 0,50 EUR už degalus pigiau nei Graikijoje ir apsipirkti didelėse parduotuvėse, kuriuose maistas taip pat atitinkamai kainavo mažiau. Taigi, padėjusi didelį kryžių ant Albanijos, uždėjau didelį pliusą ant Juodkalnijos ir norėčiau šią šąlį aplankyti dar kartą.

    • Albanija
    • Albanija2
    • Bunkeriai
    • Bunkekris2
    • Šiukšlynai
    • Asiliukas
    • Juodkalnija kiparisai
  • Previous
  • Next

Kroatijos žemę mes jau lankome ketvirtus metus iš eilės, čia jau viskas daugiau mažiau pažįstama, tiesiog šį kartą į ją įvažiavome ne iš viršaus kaip įprasta, o iš apačios. Pamatėme iš aukštai nuostabų Dubrovniko miestą, senovinius įtvirtinimus ir senamiestį, uoste besišvartuojančius milžiniškus kruizinius laivus. Vėl buvome ten kur pietietiškas temperamentas buvo prigesintas europietiškų normų. Ir kažkodėl pasijutau saugiau...

Važiuodami pusiasaliu kurio kitoje pusėje buvo Viganj miestelis pamatėme didelius jūros plotus, kurie buvo pilni plūdurų. Pasirodo, tai buvo austrių ir midijų fermos. Susigundėme ir nusipirkome šviežių austrių ir 2 kilogramus midijų. Laukė nuostabus šiltas vakaras su gurmaniška vakariene ir vyno taure. Dabar liko laukti būsimų varžybų.

 Atnaujinimai jau greitai papildys Kelionių skiltį.

    • Viganj bažnytėlė
    • Agava
    • Opuncijos žiedai
    • Gustas Viganj
    • Viganj paplūdimys
  • Previous
  • Next
blog comments powered by Disqus