2009 vasario 12 d., ketvirtadienis 21.00 kelionė prasideda. Mūsų komanda susirinko ne tokia ir maža - viso 15 žmonių: Gediminas, Egidijus, Kristina, Valentina, Leonas su žmona Regina, Giedrė, Paulius, Audrius, Dainius ir visa Roberto šeima. Pajudėjome trimis ekipažais, vieni išvažiavo anksčiau, nes ruošėsi nakvoti Čekijoje, o mes su Opeliuku ir Mersiuku išriedėjome jau sutemus, nes važiavome be nakvynių ir didesnių sustojimų. Kelionė praėjo sklandžiai, be gedimų ir prasto oro.

2009 vasario 13 d., penktadienis. Apartamentus Vonderlanersbach miestelyje pasiekėme po 21 val. kelyje. Miegojome visi saldžiai, nes aplinkui stūksantys kalnai sniego ir spaudžiantis šaltukas pranašavo puikias slidinėjimo dienas.

2009 vasario 14 d., šeštadienis. Ilgai miegoti neteko, nes jau septintą valandą ryte visi po truputėlį pradėjome krutėti. Kelionė išvargino, todėl praėjusį vakarą visi ankstokai išsiskirstėme po lovas. Bet nėra to neįprasto, kas neišeitų į gera! Jau prieš dešimtą valandą buvome visi susiruošę. Sąžiningai prieš pirmąjį slidinėjimą pasitikrinome apkaustus, juos susireguliavome. Po pasiruošimų pajudėjome prie keltuvo, kuris yra mūsų miestelyje. Įsigijome slidinėjimo pasus visam HinterTux regionui, aštuonioms dienoms. Šiais metais pasai kainuoja šiek tiek daugiau nei pernai. Taigi kiekvienam teko pakloti po 231,50 EUR. Gaila, tačiau šiame regione netaikomos nuolaidos pagyvenusiems žmonėms, nors vaikai ir jaunuoliai gali slidinėti pigiau. Pirmajai dienai nenorėjome persitempti, todėl Rastkogel kalno aukščio mums turėjo užtekti. Iš pat miestelio į šį aukštį kelia keturvietės būdelės Rastkogelbahn. Pajudame iš 1300 m. į 2100 m. Regionas labai smagus, jame galima pakilti net iki 2590 m. Trasų nemažai, jos tinkamos bet kokio lygio slidininkams. Beje, sniego trasose tiek, kad panašu, sniego patrankas austrai pastatė giliai į daržines. Nebestebina užrašai, kad pavojinga čiuožti už trasų, kad gresia lavinos ir panašiai. Keltuvai tylūs, greiti, krėsliniai šešiaviečiai ir aštuonviečiai. Dieną pradėjome nuo mankštos prie kalnų restoranėlio. Atrodėme kaip sektantai, tačiau labai smagu, kad nei vienas iš apšilusių nesusižeidė pirmosios dienos metu. Gaila, tačiau ne taip gerai pasisekė Roberto šeimynai, kuriuos mes susitikome šiek tiek vėliau ant kalno. Greta neapšilusi krito, apkaustai neišmetė slidžių ir to pasekoje turime pakankamai stipriai sužalotą kelią.

Susiradome plačią mėlyną trasą ir joje pradėjome slidinėjimo dieną. Mokėmės daug naujų dalykų, į slidinėjimą pažvelgėme tarsi naujai, nes visi seniau įgauti įgūdžiai turėjo būti nustumti, o vietą turėjo užimti nauja technika ir požiūris.

Pas mane ant kojų nauji Technica batai ir naujos Volkl Mantra 170. Pojūčiai taip pat nauji. O ir norai nauji. Kai dabar pagalvoju koks velnias mane nešė su vyriška kompanija į užtrasę. Įtariu kvailas įpratimas, o ir per didelis pasitikėjimas savo jėgomis. Žinoma, sniegas, kuris panašus į pūkus traukia, o ir grakščiai per jį šliuožiantys Egidijus, Gediminas, Dainius ir Audrius atrodė nerealiai. Ir aš iš paskos... Pirmi 20 m nebuvo tokie jau ir baisūs, o ir posūkiai beveik pavykdavo. Gyventi galima, o juk man tik tiek ir reikia - svarbu išgyventi. Tačiau kuo toliau, tuo gražiau. Sniego daugėja, slides darosi sunku suvaldyti ir prasideda mano skrydžiai per Atlantą į austrišką pusnį. Stačia galva į pūkus. Gerai, kad niekas nenufilmavo. Mano ambicijos įžeistos, slidės pamestos, pykstu ant viso kalno. Šiaip ne taip susirankioju inventorių ir šliuožiu toliau, nes ką pradėjau, reikia nori nenori baigti. Tų skrydžių buvo ne vienas, tačiau mane atbaidyti sunku. Trasą įveikiau, nuo įtampos paskaudo galvą, tačiau sau pažadėjau, kad dar būtinai išmoksiu leistis taip, kad galėčiau palaikyti kompaniją savo gyvenimo žmogui.

2009 m. vasario 15 d., sekmadienis. Šiandien mes budime. Kadangi vakare nuo patirtų įspūdžių nulūžau, šiandien keltis anksčiau nebuvo problemos. Kadangi oro prognozės žadėjo saulėtą dieną visi nutarėme važiuoti į Hintertux ledyną. Susiruošt norėjosi kuo anksčiau, devintą valandą susirinkome kompaniją, kuri apsistojo Juns miestelyje, pusę dešimtos pajudėjome prie pirmojo burbulinio keltuvo, kuris turėjo mus pakelti į 2100 m aukštį. Taigi pakilome 500 m aukštyn su Gletscherbus 1. Tada iškart dar vienas persėdimas į Gletscherbus 2 ir jau kylame į 2660 m aukštį. Sulaukėme Gedimino, kuriam reikėjo grįžti namo, nes paliko savo šalmą ir slidinėjimo akinius. Per tą laiką vėl padarėme rytinę kalninę mankštelę, pastrikinėjome ir visi laimingi sulipome į Gletscherbus 3, kuris mus išspjovė 3250 m aukštyje. O ten vaizdelis šiek tiek kitoks nei apačioje: didelis vėjas (kėlimosi metu jau mačiau kaip greitai sukosi vėjo stotelės ant keltuvo stulpų), rodė 15 - 20 m/s., pūga, nemažas šaltis, o prie viso to dar ir rūkas. Smagu nebuvo, todėl pamačius pirmą raudoną trasą gavau į paširdžius spazmą. Baimė užvaldė visą nedidelį sveiko proto lašelį, kuris buvo likęs po vakarykštės dienos. Graudus verksmas gožė viską, vis prisimindavau savo mažąjį, kuris liko Lietuvoje, o kosminiu greičiu belekiančios mintys ir įaudrinta fantazija piešė baisius vaizdelius, kaip jis netenka savo mamos. Ačiū mano mylimam uošviui Egidijui, kuris manęs laukė, mane drąsino ir palaikė. Liepė jis man susiimti. O iš tiesų tai nieko ten baisaus nebuvo, trasa taip - raudona, taip - šiek tiek grumstuota, taip - kieta. Tačiau juk Italijoje aš nučiuoždavau nuo dar aukštesnių ir statesnių. Taigi nors dienos pradžia ir labai sunki, tačiau šiaip ne taip aš su visa grupe pajudėjau ilgomis raudonomis trasomis ir tranzais į taip vadinamus karvingo laukus, kurie žemėlapyje pažymėti 12 numeriu. Jie milžiniški, driekiasi šalia aukšto ir stataus šlaito. Tokių laukų, su tokiu nuostabiu sniegu dar neteko matyti, todėl visiems norintiems patobulinti slidinėjimo stilių rekomenduoju juose apsilankyti. Į juos kelia bugeliukas Kaserer 2, aukštis 3030 m. Apie pietus pajudėjome iki Spannagelhohe (antrojo Gletsherbus višutinio sustojimo stotelė), ten esančiame restorane suvalgėme pačio skaniausio karšto austriško štrudelio su vaniliniu padažu ir slidinėjimą tęsėme toliau. Kadangi esu mažai slidinėjusi, pirmasis ledyno įspūdis susidarė nelabai koks. Bijau šalčio ir vėjo. Todėl pasitarę išleidome vyrus ganytis po purų sniegą, o mes trise: aš, Valentina ir Regina pajudėjome dar žemiau. Labai gražiomis raudonomis trasomis (žemėlapyje pažymėtomis 2 ir 2a numeriais) mes nusileidome dar žemiau į 2100 m aukštyje esančia Sommerbergalm viršūnę. Čia jau ir moterų daugiau, ir vaikai slidinėja. Vadinasi, trasos kaip tik mums. Panagrinėję žemėlapį pasirinkome kėlimąsi Tuxerjoch keturviečiu krėslinuku. Jis kyla į 2460 m. aukštį. Ten prasideda labai maloni mėlyna trasa, pažymėta 17 numeriu. Ji tikrai ilga, ir kas mėlynoms trasoms nelabai būdinga - permaininga. Per visą ilgį yra bent keli statesni nusileidimai ant kurių drąsiai galima dėti raudonus trasų burbuliukus. Tačiau, joje labai ilgai švietė saulė, buvo šilta, neliko jokios įtampos. Vien tik malonūs įspūdžiai ir noras čiuožti gražiai.

2009 m. vasario 16 d. pirmadienis. Netikėjau, kad turiu tiek raumenų. Visame savo kūne! Nuo nosies iki kojų pirštų galiukų. Tikra tiesa, kai sako, kad slidinėjant trečia diena tinkamiausia ramiam poilsiui ir vyno gėrimui. Niekada panašaus krūvio negavę raumenys net spiegia iš skausmo. Šiandien taip pat pajudame į Hintertux ledyną. Pasikeliam į patį viršų ir juoda 8a trasa pajudame į 12 numeriu pažymėtas trasas, kuriose vėl mokysimės mums naujų dalykų. Šiandien laukė pažintis su puriu sniegu. Kadangi aš jau buvau pačią pirmąją slidinėjimo dieną patyrusi, ką reiškia purus sniegelis, žinojau, kad lengva nebus. Bet entuziazmas nusileidus juoda trasa buvo aukščiausiame lygyje, todėl buvau pasirengusi išbandyti viską. Gediminas su Egidijum pamokė kaip reikia šliuožti slidėmis skersai puraus lauko, o vėliau kaip padaryti nors vieną posūkiuką. Tada paliko vienus. Prasidėjo vartymasis pūkuose, prunkštimas spjaudant sniegą, nes į pusnį įneriu būtinai išsižiojusi, na ir žinoma pastangos padaryti nors vieną tvarkingą posūkį. Po nelengvų bandymų šiaip ne taip išspaudžiu tris posūkius. Besimokant pakyla vėjas, pradeda pustyti, matomumas tampa nelabai aiškus. Su Giedre ir Pauliumi supratome, kad jau pats laikas judėti link kavinės ir ten suvalgyti skaniausio štrudelio su vaniliniu padažu porciją. Po pietų, kada susirinkome visi, dalis nusprendėme šiek tiek pasėdėti ilgiau, paplepėti, ir galbūt nesiimti labai jau sudėtingu šiandien atrodančiu slidinėjimo. Po geros valandos, šokam į slides ir nusileidžiame 2 ir 2a trasomis į dar žemesnę Gletscherbus stotelę. Raumenys užkaisdavo kas gerus 100 metrų, ir ne man vienai. Taigi šiandien dieną šiek tiek simuliavome, tačiau šio poilsio būtinai reikėjo.

2009 m. vasario 17 d. antradienis. Jau vakar vakarodami pas kelionės draugus Juns miestelyje pasijungėme kompiuterį ir pamatėme, kad pranešamas labai didelis snigimas. Žinoma, mūsų kelionei, kurios šūkis „Be powder‘io nei žingsnio!" tai labai geros žinios. Snigti išties pradėjo ne naktį, o paryčiais. Iškart iš dangaus pasipylė vištos. Mes vis viena važiuojame ant kalno. Jau vakar vakare nusprendėme, kad į ledyną nesikelsime, o slidinėsime žemiau, nes žemiau kaip taisyklė snyguriuodavo mažiau, vėjas būdavo mažesnis, o ir šaltis taip nespausdavo. Taigi likome prie naminio kelto Rastkogelbahn. Prie grupės sportuojančių ir besimankštinančių šiandien prisijungė Robertas ir dvi jo dukros: Greta ir Aurelija. Pasikėlėme keltais į šeštos trasos viršūnę ir tada raudona 16 numeriu pažymėta trasa nusikerėplinome žemyn į Penken regioną. Tuo metu visą laiką snigo, pustė ir išties sąlyginai nedidelis aukštis (2095 m.) virto dideliu. Dangus maišėsi su žeme. Nebuvo galima atskirti , kur žemė, o kur dangus. Ištisas gilus pienas. Žmonėms su jautresniais vestibiuliariniais aparatais natūraliai pasidarydavo bloga. Šiaip ne taip atsigavus ir atradus, kurioje pusėje yra dangus, o kur - žemė, patraukėme prie kalnų bariuko. O ten susigrūdo visi tie, kuriems lauke siaučianti pūga nelabai patiko. Taigi, baras sausakimšas, prirūkytas. Vienbalsiai visa komanda nusprendėme keltis didžiuoju troleibusu, kuris vadinamas 150-er Tux. Greičiausiai dėl to, kad talpina net 150 žmonių vienu metu. Skambant Boney M muzikai vėl užkilome ir grįžome į Rastkogel regioną. Labai sunkiai ir su nuotykiais nusileidome trasa iki kavinės, drebančiomis rankomis išgėrėme arbatos ir negailėdami pasmerkėme save 100 m lipimui į kalną, kad tik nereikėtų vėl keltis ir čiuožti tokiomis sudėtingomis sąlygomis. Visa laimė, kad prognozės žada saulėtą orą rytoj. Atsigriebsime.

2009 m. vasario 18 d., trečiadienis. Rytas prasidėjo labai anksti. Vyriškoji kompanijos dalis labai norėjo pasinaudoti puikiomis oro ir trasų sąlygomis. Per vakarykštę dieną ir naktį prisnigo apie 30 cm visiškai šviežio ir puraus sniego. Kaip kokie pirmūnai Hintertux pirmojo burbuliuko apačioje buvome pusė devintos (keltus atidaro penkiolika minučių po aštuntos). Švieslentės pateikia naujausią informaciją iš tarpinių aukščių ir iš pačio ledyno. Ledyne ryte buvo -29° C. Tai šiek tiek gąsdina, tačiau visi kylame, Tuxer Fernerhaus sustojime padarome mankštą ir dar pasikeliame paskutiniu keltu iki pat viršaus. Išties šalta, nes iš šiltos sustojimo stoties šaltas vėjas mus su didele jėga ištraukė į lauką. Susiveržiau batus, įšokau į slides ir be didesnio baimės jausmo pasileidau su kompanija raudona 8 trasa. Žinoma, slidinėjimo technika vis gerėja, tačiau ne tokiu greičiu kaip man pačiai norėtųsi. Džiaugiuosi, kad bent jau atsirado pasitikėjimo savimi jausmas. Žinau, kad pasinaudodama mokyklėlėje gautomis žiniomis aš vienokiu ar kitokiu būdu nusiboginsiu nuo kalno. Trasos iš pat ryto nuo šalčio šiek tiek kietokos, pilnu pajėgumu dirba retrakai. Viename lauke jų buvo net aštuoni. Sniego labai daug, ir net du kartus per jį pervažiavus retrakams yra suspaudžiamas tik jo paviršius. Darant posūkį paviršiuje esančią plutelę galima labai lengvai perspausti, o tada jau reikia prisiminti slidinėjimo per purų sniegą techniką: sėdame šiek tiek labiau ant slidžių galų ir neleidžiame susmigti nosims. Taigi iki pat pietų, keturias valandas lakstėme 12 numeriu pažymėtais karverio laukais. Pradžioje buvo be proto malonu, nes juose buvome beveik vieni, tačiau labai greitai žmonių privažiavo ir čia. Teko važiuoti atsargiau, pasaugant savo ir kitų sveikatą. Po pietų besileidžiant trasomis 2 ir 2a gavome pasidžiaugti tikrų tikriausiais kupstais, per kuriuos buvo ne taip ir smagu šokinėti. Kelionė žemyn iškart pailgėjo trigubai, tačiau mano džiaugsmui - sėkmingai nusileidome. Nuovargio buvo pilnos akys, todėl pasidžiaugėme saulute ir sulaukę kitų patraukėme namo. Diena buvo nuostabi. Tikra kalnų saulė ir tyras sniegas. Nuotraukos ir filmuota medžiaga dar ilgai primins šios dienos akimirkas.

2009 m. vasario 19 d., ketvirtadienis. Jeigu visiems, kurie vakar slidinėjo puriame sniege tai ir buvo Ta Diena, tai ši diena buvo Mano Diena. Galų gale persilaužiau. Pradėjau suprasti, ko iš manęs reikalauja ir ką man sako pamokėlių metu. Jau išeina užtūpti slidžių galus, užspausti lygiai slides, o karvingo laukuose suraityti gražias S raides. Jausmas nuostabus, šypsena per visą veidą. Ir ne man vienai. Diena išties nuostabi. Saulutė ir labai žydras dangus. Visi šauniai pasimokėme mokyklėlėje, o tada raižėm Hintertuxo leldyno laukus. Žmonių šį kartą daug daugiau ant kalno, tačiau -22° C labai greitai suveja visus į pakalnėse esančias kavines. Per pietus ir mes neatsilaikėme, atsisėdome į prie kavinės esančius šezlongus ir padeginome savo išbalusius veidus. Tada pietums kaip ir visada koks nors sotus austriškas desertas (šį kartą aš valgiau kažką panašaus į nekeptos tešlos gabalą su viduje esančiu slyvų džemu, viskas užpilta vaniliniu padažu ir apibarstyta aguonomis, visa tai vadinas kažkaip Knudeltopfer). Dieną užbaigėme smagiu nusileidimu nuo kalno ir dar keliais pasikėlimais į 17-ąją trasą. Vakare laukė karšta karšta pirtelė pas kelionės kolegas Juns‘e.

2009 m. vasario 20 d., penktadienis. Priešpaskutinė diena. Nuovargis savo daro, o dar ir oras šiandien visai kitoks nei praėjusias dienas. Lauke daug šilčiau, bet šiluma Hintertuxe reiškia miglą, sniegą ir blogą matomumą. Bet mes labai drąsūs ir vėlei keliaujame su visa kompanija į ledyną. Viršuje nesimato absoliučiai nieko. Leistis tenka tarsi apčiuopomis. Kojos linkstas, vestibiuliarinis aparatas atsisako veikti, galiausiai ima trūkti oro ir atrodo, kad kuo toliau tuo labiau nusileidęs dangus pradeda slėgti prie žemės. Po pamokėlės didžioji kompanijos dalis nutariame leistis žemiau, tikėjomės, kad matomumas pagerės ir bus galima šiek tiek smagiai paslidinėti. Trasos jau daugiau mažiau pažįstamos, sniegas jose minkštas. Tik reikia skubėti slidinėti, kol nėra didesnių gūbrių, kuriuos sustumia žemiau slidinėjantys kiti slidininkai. Didžiausi blogiečiai ir čia tie patys snieglentininkai, kurie pabijoję leistis nuo statesnio šlaito stato lenta ant kantų ir drėksdami šlaitą brukasi žemyn. Taip nustumia minkštesnį sniegą ir palieka ledą. O ledu man važiuoti visai nepatinka. Pasėdėję mūsų tradiciniame kalnų restoranėlyje ir bevartydami ten esančius lankstinukus randame, kad Hintertux ledyne yra lankoma vieta į kurią rengia ekskursijas. Tai - Natur Eis Palast. Natūrali Ledo Pilis. Atrakcija susidomime, todėl visi pasitarę vienbalsiai nusprendžiame, kad ten reikėtų apsilankyti. Paskambinu į Hintertux‘o informacijos biurą ir su maloniai bendraujančia mergina pasitarusi užsakau ekskursiją mūsų grupei.

Po pietų atrandu, kad dar žemiau esantys varlynukai labai tinkami pasimokyti. Kartais galima paklausyti ką mažiems špingalėtams aiškina jų austras mokytojas. Lyg tarp kitko pasimaivau ir nusileidžiu nuo kalno taip kaip mus mokydavo Egidijus, atlikdama vis skirtingus pratimėlius. Diena praeina greitai ir aš pajudu žemyn, kad būčiau prie mašinos sutartą valandą.

2009 m. vasario 21 d., šeštadienis. Keliamės labai anksti. Tai paskutinė diena, kada visa manta turi būti paruošta grįžimui namo. Gaišti niekas nenori ir visi trokšta kuo ilgiau pabūti ant kalno. O dar ir ekskursija, kuri mūsų laukia 10.30. Visi buvome labai greiti ir planuoto laiko ne tik kad užteko, bet dar ir liko. Pasikėlus į ledyną teko luktelėti, kol pasirodė aukštas barzdotas dėdė ir nusivedė mus prie savo vagonėlio. Kaip į tikrą ekstremalią kelionę išsiruošėm. Davė trapecijas su karabinais, kas neturėjo savo užsimaukšlino alpinistiškus šalmus. Pajudėjome į valandos kelionę žemyn po trasomis. Apie ją daugiau rasite atskirame Natur Eis Palast aprašyme.

Po ekskursijos, kas gyvi, kas nelabai pajudėjome ant įprastomis tapusių 12 karvingo trasų. Kadangi šiandien ir vėl temperatūra šiek tiek aukštesnė, o vėjas šiek tiek nurimęs (apačioje jo apskritai nebuvo) laukai padengti grietinėle nuo pat apačios iki pat dangaus. Matomumas prastas. Kai užeidavo miglos debesis sunkiai matydavosi per ištiestą lazdą, kai nueidavo, jau galima buvo įžiūrėti 5-10 m atstumu. Ant trasų sąlygos ir vėl daugiau nei puikios. Per naktį pasnigo pūkais ir jos visos buvo nuklotos minkštu maloniu patalėliu, kuris labai patiko mano slidėms. Mano slidinėjime jau atsirado puikus svingo jausmas, bent jausmas, nes iš šono įtariu vis tiek atrodau kaip mietą prarijusi. Bet vis smagiau paleidžiu slides, užsėdu tai vieną, tai kitą pusę. Atsiranda klaikiai malonus pasitenkinimo jausmas. Slidinėjimas praeina puikiai, kadangi migla nuo viršaus leidosi vis žemyn nutariau per daug nesivarginti paskutinę dieną ir džiaugdamasi, kad paslidinėjau be traumų nusileidau žemyn. Atsisveikinau su Hintertux kalnais iki kitų metų. Turėjau daug malonaus laiko supirkti lauktuves namie likusiems. Tačiau nebūtų paskutinė diena be nuotykių. Susirinkus visai grupei, suskaičiavome viščiukus. Ogi vieno nėra. Niekas nežinojo nei kurioje vietoje, nei kada nuo grupės atsiskyrė Paulius. Supanikuoju. Tuo pačiu iškart lekiu pas apačioje sėdintį aptarnaujantį personalą ir informuoju, kad pametėm vieną grupės narį. Įtariu, kad ne aš pirma tokia, todėl vyrukas liepė ramiai palaukti iki penktos valandos. Laukiam. Prisiminiau maldelę išmoktą vaikystėje, pažadėjau tam, kur danguj, kad būsiu gera, kad tik Pauliui viskas būtų gerai. Greičiausiai, tas viršuje manim patikėjo ir už 20 minučių laukimo iš keltuvo išeina Paulius. Kiek džiaugsmo buvo. Visus susisodinome ir pajudėjome namo. Kelionė atgal truko 19 valandų.

Statistika:

1.       Komanda: 15 žmonių

2.       Slidės: 80% plačios (Volkl Gotama, Mantra, Rossignol Bandit3)

3.       Temperatūra: visą laiką žemiau -10°C

4.       Oro sąlygos: 25% - saulėtos ir šaltos; 25% - sniegas; 25% - apsiniaukę ir sniegas; 25% - miglotos ir šiltesnės

5.       Trasos: 100% puikios.

6.       Išlaidos pietums: iki 5 EUR žmogui (jogurtas su javainiais ir vaisiais, arbata, arba austriškas štrudelis ir arbata)

7.       Nuotaika: 100% puiki.

Vis pasipildanti Hintertux 2009 galerija .

Gero sniego!

Būkite pirmas komentuotojas

Tik registruoti nariai gali komentuoti.
Prisijungite arba registruokitės.