Penktadienis, 2009 m. kovo 6 d. Komanda iš kiemo pajuda Opeliuku 10.45. Mūsų pilnas automobilis, keliaujame aštuoniese: Vaidas, Mindaugas, Mantas, Egidijus, dar dvi damos: Dalia ir Rasa, bei Gediminas ir aš. Komanda susirinko visa kieta, visi žino, ko tikisi iš kelionės į paslaptingus ir didelius Chamonix kalnus. Lenkiją su jos flakais ir baravikova sriubomis pervažiuojame per 11 valandų. Keisčiausia, kad Lomžos degalinėje, tiksliau jos tualete susitinkam mūsų tautos herojų Virgilijų Alekną. Nesusilaikau nepaspaudusi rankos, tačiau vėliau pagalvojau: o jis rankas plovėsi? Maršrutas kerta Čekiją, Austriją, Šveicariją ir Prancūziją. Greičiausiai kažkuo patikome ypatingosioms tarnyboms, nes tris kartus mus tikrino. Mane taip pat pašventino pirmasis pabendravimas su policija, visa laimė, labai sėkmingas :) .

Šeštadienis, 2009 m. kovo 7 d. mes vis dar kelyje. Kelionė sunki, stojome kas porą valandų keistis vairuoti. Miegame tik sėdėdami. Vargsta ir protai, ir kojos, ir nugaros. Tačiau džiugina, kad šiandien tikrai pasieksime apartamentus. Tikėjomės, kad apie pietus jau būsime, tačiau besitęsiantys kamščiai Šveicarijoje mus sulaikė ir į apartamentus Les Houches (La Ūš reikėtų sakyti, bet mes kaip tikri lietuviai vadiname Les Hočes) atvykome tik po 17 valandos vakare. Viltys, kad dar šiandien slidinėsime, užgeso, nors pakėlimas iškart prie pat mūsų, tik reikia nusileisti nuo kalniuko. Visi klaikiai pavargę, pasidalinome kambariais, suvalgėme prabangią vakarienę ir paragavome šventinio, 31 valandos kelionę aplaistančio vyno. Sumigome

youtube nuoroda

Sekmadienis, 2009 m. kovo 8 d. Per kambario langelį Mont Blanc viršūnė. Šiandien mes (Gediminas ir aš) budime, todėl keliamės kiek įmanoma anksčiau, kad paruoštume pusryčius ir galėtume važiuoti slidinėti. Diena šiandien nuostabi: šviečia saulė, visos trasos dirba. Nusprendžiame aplankyti Grands Montets regioną. Apačioje įsigyjame skipasus visam regionui. Septynios dienos neriboto slidinėjimo regione, su galimybe vieną dieną viešėti Italijos pusėje esančiame Cormayeur regione kainavo 265 EUR + 3 EUR už kortelę. Beje, šiais metais prie pasų galima įsigyti papildomą, 18 EUR kainuojančią , paslaugą, kuri išties yra draudimas, kuris garantuoja nemokamą nugabenimą nuo kalno įvykus nelaimei. O tokių nelaimėlių ant kalno matėme jau pačią pirmąją dieną net kelis. Traumos greičiausiai nesunkios, nes juos veždavo du žmonės su specialiais vežamais neštuvais. Sraigtasparnio neteko matyti. Pasikėlėme pirmuoju keltu Lognan į 1972 m aukštį. Apšilome, o tada pajudėjome pradžiai su burbuliukais Bochard į viršų 2765 m aukštyje. Nusileidome trasa, pasižiūrėjome kas ką moka, o kadangi grupė šį sykį susirinko netgi labai pažangi, antrąjį kartą pradėjome leisti „švelnia" užtrase. Kas norėjo grįžo į trasą. Vyrukai ir aš įveikėme užtrasę iki pat apačios. Tada nubėgome pažiūrėti, kas vyksta su didžiuoju Grands Montets vagonu. Kadangi jau per vėlai susizgribome, tai rezervacijos į jį jau negavome. Teko stovėti gyvoje eilėje. Smagu buvo, kad ji greitai judėjo.  Pasikėlėme į 3275 m aukštį ir ten nusileidę stačiais metaliniais laiptais pradėjome savo kelionę užtrase. Sniego minkštumas abejotinas, nes čia viršuje stipriai pusto ir sniegas labai suspaustas ir suplaktas, o pagal vietinius nesnigo jau kurį laiką (maždaug apie 5 dienas). Tačiau laukai įspūdingi, o nusileidimas jais ne ką mažiau įdomesnis. Stačios uolos aplink, vis siaurėjantys pravažiavimai, o už jų - nuostabus Argentiere ledynas. Nesusilaikome, ledynas, žydras spindesys, kuriam ne penkios vasaros, o daug daugiau, tylus ir grėsmingas grožis. Šalia pravažiavimo spindi tarsi deimantas ledyno širdelė, nedidelis ledo luitas, švelnus ir tviskantis saulėje. Puolame liesti, o paskui ir paragaujame. Visą smagų užsiėmimą nutraukė kalnų policininkas, kuris pasakė, jog šioje vietoje dideliam žmonių skaičiui būti yra nesaugu. Kaip jis teigė apie naują plyšį buvo pranešta tik šiandien ryte, o jo g ylis 20 m. Susižvalgę tepame slides. Nusileidimas ledynu nuostabus, lėkštas, tačiau įsilėkti įmanoma. Grįžtame į juodą trasą ir ja nusileidžiame iki keltuvo apačios. Susitinkame su likusia grupės dalimi, nusileidžiame dar kelis kartus nuo kalno pasikėlę Herse krėslinuku ir patraukiame raudona trasa žemyn. Nusileidžiame iki pat mašinos. Esame nusikalę, tačiau laimingi, nes diena buvo verta...

Pirmadienis, 2009 m. kovo 9 d. Šiandien mus pasitinka debesys ir rūkas. Už lango nuo pat ryto vien pilka. Puslapiuose informacija nelabai džiuginanti, nes matome, kad didysis keltas, kuriam mes turime rezervaciją 10.15 valandai - neveikia. Vis tikėdamiesi, kad keltą įjungs, pajudame į Grands Montets regioną. Žmonių labai daug, nes purus sniegas traukia visus kaip širšes medus. Eilė milžiniška, todėl pasikeliame tik atstovėję pusantros valandos joje. Vaizdas viršuje labai skiriasi nuo vakarykščio. Vis dėl to, tokios dienos  yra auka už tai, kad vėliau galime tikėtis daug minkšto sniego. Pasikeliame veikiančiu burbulinuku, nusileidžiame. Tiesa, trasa minkšta, tačiau žmonių kiekis didelis, jau sustumti nemaži kupsteliai. Matomumas ne koks. Taigi visi renkamės apačioje ir nusprendžiame dieną pratęsti Le Tour regione. Ten taip pat nieko gero. Didelis sniegas, rūkas, tačiau trasos ne tokios sumaltos. Taigi slidinėjome čia, tikėdamiesi, kad viskas rytoj bus daug geriau.

Antradienis, 2009 m. kovo 10 d. Vėl turime rezervaciją į didįjį Grands Montets keltą. Šį kartą jau pirmai valandai po pietų. Prognozės labai įdomios, ryte rodo gražų dangų, tačiau po vidurdienio vėl rodo kelis centimetrus sniego. Vėliau grįžę namo atradome, kad per naktį dar turėjo pasnigti 13 cm šviežio sniego. Išties rytas nuostabus, pasikeliame ir nuo pat pradžių dirbame su mokyklėle. Minėjau, kad visi pakankamai stiprūs slidinėtojai, todėl nereikėjo mokyti, kaip tvirtai stovėti ant slidžių ir kaip jas priversti klausyti. Visi pradėjome nuo pamokų skirtų prisipratinti purų sniegą. Pasirinkome labai gražias mėlynas trasas esančias Grands Montets regiono dešinėje pusėje. Kas keisčiausia prancūzai nemėgsta savo trasoms duoti numerologinių pavadinimų. Jos  turi tikrus vardus. Bet mums pratusiems prie austriškos tvarkos šiek tiek sudėtinga, nes trasų neįmanoma atsekti žemėlapyje. Su jomis reikia susipažinti asmeniškai, kad jaustumeisi saugus ir žinotum kur važiuoji. Tiesa, numeriukų trasoje yra, bet nuo pat jos viršaus skaičiukai mažėja, kol apačioje lieka vienetas. Manau, kad jie žymi trasoje esančius šlaitus, nes numerėliai paprastai būna pastatyti kur nors prie statesnės nuokalnės pradžios. Taigi, slidinėjame, mokomės. Gavome įveikti labai nemenką juodą trasą, prie kurios netgi buvo įspėjantis ženklas „Labai stati nuokalnė" („Very steep slope"). Ji nelabai tvarkoma, sustumti nemaži gūbriai, bet visos ja sėkmingai nučiuožiame. Ateina pietūs, važiuojame prie pagrindinės stoties ir domimės, kas vyksta su didžiuoju vagonu. Jis nekelia, nes vėl ima kilti vėjas ir susigrūdę debesys pradeda purkšti smulkų sniegą. Kol kas matomumas pamanomas, todėl einame į bariuką, ko nors užkąsti. Deja, kainos čia ne tokios patrauklios kaip Austrijoje. Greičiausiai pritaikytos naujiesiems rusams. Už sriubos dubenėlį ir pyragą sumokėjau 11,40 EUR. Prabangu. Džiugu, tik kad vanduo nemokamas. Šiek tiek užkandę vėl pajudame. Vaikinai dabar atsiskiria nuo mūsų, tuo pasinaudodamos, mes pasikeliame su burbuliukais į viršų. Jausmas ne koks, nes vėjas čia jau įsisiautėjo, netgi grumstais mėtosi ir tiesiog akyse sustojus užpustinėja slides. Nusikerėblinam žemyn ir varom į mėlynas trasas. Jos žemiau, todėl nėra tokio didelio vėjo, matomumas daug geresnis. Randame labai simpatišką užtrasę, kurią vienbalsiai pavadiname Loviu. Ja leidžiamės ir džiaugiamės, nes jaučiamės kaip bobslėjaus trasoje. Diena fantastinė, leidžiamės namo. Prie raudonos trasos žemyn namo susitinkame su Egidijum, kuris papasakoja, kad Gedas su Mantu leidžiasi kažkur per krūmus žemyn. Sunerimstu, tačiau nuvažiavus pusę trasos, jie praneša per raciją kad jau yra prie mašinos. Tai ką jie išgyveno, pamatėme namie ir praminėme „rock-bush riding" (ištrauka iš filmuotos medžiagos - pasakojimo pradžioje). Namuose susigundome nuvažiuoti į naktinį Chamonix miestelį. Pamatėme labai trapų sniego grožį. Nors pradžioje ir labai tingėjome krapštytis iš šiltų namų, tačiau tai, ką išvydome buvo verta mūsų aukos :)

Trečiadienis, 2009 m. kovo 11 d. Naktį, kaip ir pranešė prognozės, snigo. Mūsų paskaičiavimais per šias dvi dienas turėjo prisnigti apie 50 - 60 cm visiškai šviežio sniego. Turėjome rezervaciją šiandienai 11 val. į didįjį Grands Montets vagoną. Kėlėmės šiandien anksčiau, kad tik suspėtume. Kaip pirmūnai prie kelto atsiradome apie 9 valandą. Kraunamės slides, ir... nelabai maloni žinia. Aš nebeturiu slidžių. Per neapdairumą palikome jas prie keltuvo stoties. Ir jos, aišku, dingo. Žinoma, tas labai visus stebina, nes tokioje šalyje kaip Prancūzija, sunku tikėtis, kad jas kas nors pasisavino. Visur išdalinu savo vizitines korteles, su užrašu: „Pamestos slidės, Volkl Mantra, tokiais ir tokiais apkaustais, su senomis lazdomis". Tačiau širdyje jaučiu, kad jos greičiausiai nebeatsiras. Tokia jau auka šiems kalnams. Žiūrint filosofiškai gal ir geriau nei sulaužyta koja arba ranka... arba apskritai, nusisuktas sprandas. Taigi, vienintelė išeitis - nuoma. Slidinėti juk norisi. Gaunu Salomon Czar 172 slides. Nepatikėsit, jų plotis per taliją 108 mm. Taigi, turiu pačias plačiausias slides iš visos grupės. Mano nuotaika ne kokia. Kaip sako dzūkai, kažkas pridirbo in dūšią. Saulė šviečia, slidinėti kviečia. Spjaunu į viską ir varau su Dalia, nes tuo metu likusi grupė užkariaudinėjo Grands Montets. Mes vėl kuičiamės savo Lovyje. Sniegas minkštas, jo daug, sustumti šiokie tokie minkšti gūbriai. Po truputį tampame gūbrių specėmis. Išdrąsėjame, susirandame toliau dar šiek tiek didesnį ir statesnį šlaitą. Mūsų pamąstymais jis turi atsiremti į mėlyną trasą. Nusileidžiame, kažkas ne to - kuoliukai žymintys trasos kraštus ne mėlyni, o juodi. Kikenu, kad va moteriškės, prisidirbom. Pasidairom, Dalia nusprendžia, kad leidžiantis trasa bus ne kas. Aš apžiūriu į miškelį besileidžiančią užtrasę. Ji pasirodo nuožulnesnė, mes ten ir pasukam. Prasideda mūsų garsusis „tree riding". Ir skersai, ir su posūkiukais, ir su šuoliukais nusileidžiame. Adrenalinas pumpuojasi kraujagyslėmis. Patiko, kylam dar kartą ten pat. Leidžiamės dar daugiau ir žemiau pro medžius. Džiūgaujame, nes mums patinka ir gaunasi. Kadangi šiandien visi intensyviai ruošiamės rytojaus nusileidimui nuo Aiguille du Midi, mes sau uždedame pliusą ir jaučiamės pasitikinčios savimi. Aš neabejoju, kad turėčiau rytoj susidoroti su šios viršūnės pirmąja užduotimi.

Ketvirtadienis, 2009 m. kovo 12 d. Vėl mes budime. Tas mane mažai džiugina, nes gidas į Aiguille du Midi užsakytas 7.50. Taigi keltis teko penktą ryto. Vaidas mūsų kelionę pradėjo vadinti karine stovykla, nes keltis kiekvieną dieną vis anksčiau - sudėtinga. Valgome visi nenoromis, nes dar miegame. Tylomis ruošiamės, baimės akys didelės (bent jau pas mane). Kuprinės maksimaliai išlengvinamos, lieka tik svarbiausi daiktai: gelbėjimosi pakas, telefonas, fotoaparatas, šokolado plyta ir vienas litras vandens. Septintą išvažiuojame iš namų ir prie Aiguille du Midi kelto buvome 7.30. Prisiparkuojame, susirenkame inventorių ir patraukiame prie kelto apačios. Ten turime susitikti su savo gidu. Nežinome kaip jis atrodo, todėl vadiname jį praėjusių metų gido vardu - Giliomas. Galiausiai kelionės pabaigoje šis vardas tampa bendriniu gido pavadinimu. Kaip ir pažadėjęs, šiek tiek vėluodamas pasirodo mūsų gidas Kristofas. Pradžioje žiūrime į jį kreivai, nes kaip ir visi prancūzai atrodo iš vakaro padauginęs vyno. Džiugina tik tai, kad jo slidės tokios pačios kai Manto. Ta jam uždeda pliusą. Keltas į viršūnę jau veikia, mes gauname korteles su numerėliu 9 ir pajudame. Užkylame vienu vagonu į 2317 m aukštį, tada antru tiesiai į Aiguille du Midi, kuri yra 3842 m aukštyje. Ten kiekvienas gauname transiverius, trapecijas su karabinais. Viršūnė šiandien paskendusi debesyje, siaučia vėjas, todėl gidas parekomendavo kiek galima labiau prisidengti veidus. Leidžiamės įžymiuoju skardžiu, esame visi surišti viena virve. Kelionė ilga, tačiau nebuvo ledo, todėl ji netapo labai varginančia. Nusileidžiame į plokščią aikštelę ir užsidėję slides patraukiame paskui gidą. Dėl didelio vėjo visur labai nupustyta, minkšto sniego nėra nei kvapo. Slidės barška, malonumo jokio. Ima nervas. O dar gidas šūkauja, kad būtume atsargūs, nes prie pat nusileidimo takelio žioji ledo plyšys. Kelionė prasideda ne kaip, tačiau tvardausi ir koncentruojuosi į nučiuožimą. Kadangi ne man vienai baisu, kelionės greitis nedidelis. Laukiame Dalios kartu su Gediminu patraukusių šiek tiek į kitą pusę, nes ant ledinės plokštikalnės nusileido rūkas ir jie nepamatė kur mes nuvažiavome. Dėkui Dievui, susisiekėme per raciją ir pasikalbėję paaiškinome kurioje vietoje mes esame. Jie greitai prie mūsų prisijungė. O tada prasidėjo... Leidžiamės pro uolą, matome vis pratrūkstančius debesis ir besisklaidantį rūką. Sniegas po kojomis iš kieto ledo virsta į purieną, o išlindus saulei tampa šiek tiek sunkus. Sniego labai daug. Nukritus susmengi į mažiausiai 50 cm minkštą patalą, o jeigu pabandai atsistoti pasiremdamas lazda, tai ji sulenda  beveik iki pat rankenos. Taigi minkšto sniego šioje vietoje turėjome apie 1 metrą. Leidžiamės vis palaukdami Dalios, kuriai sąlygos pasirodė labai rūgščios, bet pravažiavus puriausias vietas, kai gavome minkštų gūbrių, ji vėl pasijuto savo rogėse ir grupei jos jau nereikėdavo lūkuriuoti. Leidomės pačia nesudėtingiausia trasa, gavome apie 30% trasos ilgio puriame sniege ir 70% - lygaus važiavimo per Mer de Glace. Ledo jūra nuostabi. Ne veltui ji įtraukta į nuostabiausių gamtos paminklų sąrašą. Ji gyva, ji juda, jos plyšiai atsiveria vis kitose vietose. Taigi be gido per ją važiuoti būtų labai sudėtinga, o iš tiesų ir labai  pavojinga. Judame labai smagiai, vis pasišokinėdami per nedidelius kalnelius. Žiauriai smagu, skraidai ir niekam nemoki už tai. Nusileidžiame prie krumpliaratinio traukinio apačios. Esame sukaitę, nes saulutė mus pamylėjo. Nusiimam slides, rišam jas prie kuprinių ir kopiame 324 ir dar 28 laipteliais į viršų. Prancūzų nepamirštu pavadinti varliaėdžiais, kad sugalvojo šitokius kankinimo metodus. Bet bendrai nuotaika daugiau nei pakili. Visi sveiki ir gyvi nusileidome savo pirmąjį Aiguille du Midi maršrutą. Kadangi apačioje atsidūrėme apie 14 valandą, pasikalbu su gidu, kad jis suorganizuotų dar vieną pasikėlimą į viršūnę tik su geriausiais komandos nariais ir kad nusileistų su jais sudėtingesniu ir ekstremalesniu maršrutu. O mes su Dalia, Rasa ir Vaidu patraukėme ski busu namo. Kažkaip grįžę visi draugiškai paragavome po 30 g konjako... to labai reikėjo išsekusiems raumenims ir nervinei sistemai. Aiguille du Midi - įveikta,bet nenugalėta (nors teisingiau, tai mes patys įveikėme save, už tai ir išgerkime!). Beje, vaikinai namo parsirado tik septintą vakare. Vos gyvi... Gal patys parašys daugiau?

Penktadienis, 2009 m. kovo 13 d. Visi miegame tiek, kiek lenda. Pagrindinis kelionės akcentas jau įvyko, todėl galime sau leisti šiek tiek atsipūsti. Per pusryčius įvyko visuotinis pasitarimas, kuriame nusprendėme, kad šiandien reikia išnaudoti ski paso galimybę nukeliauti į kitą Mont Blanc'o pusę: į Italiją, paslidinėti Courmayeur regione. Saulė šviečia, visi pasišokinėdami lekiame prie Mont Blano tunelio. Sumokėję 41 EUR už nuvažiavimą ir grįžimą atgal, patraukiame tuneliu tiesiai į Italiją. Tunelis ilgas, turi savo radiją, vis praneša apie saugumo taisykles. Pasiekiame kitą jo pusę ir pavažiavę dar porą kilometrų stojame Val Veny kelto apačioje. Kylame į 1912 m aukštį, ir mėlynomis trasomis nusigauname į kitą kalno pusę. Tada vėl keliamės burbuliukais Checrouit (2256 m). Stojame į eilę prie Youla „skarbonkės" kelto, ir atstovėję maždaug 45 minutes pasikeliame juo į Cresta Youla viršūnę (2624 m). Nuo ten eina nebloga raudona trasa, šalia kurios plyti gražus nesuvažinėtas laukas. Tiesa, pas italus tikrai daug mažiau plačių slidžių, šlaitai mažai suvažinėti, todėl rastas laukas buvo didelė atgaiva po pažliugusiu sniegu padengtų trasų  (1912 m aukštyje šią dieną buvo + 7°C). Purinamės, važinėjamės, lekiame vėl prie Youla kelto apačios ir vėl lipame į jį. Laikas greitai eina, eilės didelės. Vietiniame bariuke pasidžiaugiame kainomis, suvalgome štrudelio (jo Prancūzijos pusėje nė su žiburiu nerastum), lazanijos, salotų ir vėl varom slidinėti. Laikas spaudžia, vėl nusileidus mūsų į eilę jau nebepriima, o ir pasitikrinę laikrodžius pamatome, kad keltai jau greitai pradės užsidarinėti, o mums dar reikia patekti į kitą kalno pusę. Bet viską spėjame. Esame šaunuoliai, nes matosi, kad kelionė visiems be išimties davė daug naujos patirties, gražių įspūdžių ir malonių pažinčių.

Šeštadienis, 2009 m. kovo 14 d. Šiandien aš su gauja nevažiuoju. Kūnas maldaute maldauja poilsio, keliai patinę. Savo užsibrėžtus tikslus šioje kelionėje aš pasiekiau ir pažymėjau pliusiuku, net kalnam auką atidaviau. Todėl belieka krautis daiktus ir važiuoti namo. Iki kito karto!

Chamonix galerija netrukus bus atverta visiem

Būkite pirmas komentuotojas

Tik registruoti nariai gali komentuoti.
Prisijungite arba registruokitės.