|
Šiek tiek KITAIP, negu kelionė kitaip... TUX
Žiema, išsvajotos dvi savaitės atostogų, didelis noras vėl pamatyt
snieguotas kalnų viršūnes, išgirst akcentuotą vokišką kalbą ir pajust
švilpiantį vėją pro ausis... Draugai - užsidegę ir trykštantys tuo pačiu
troškimu...visi intensyviai dirba, o vienas bijo...Tai gi: didelis NORAS + esu
viena + nei karto nestovėjau ant slidžių. Labai paprasta - du pasirinkimo
variantai: lieku / važiuoju...paprasta, bet šioje formulėje yra tik vienas
keliautojas - aš, tad dvejoju. Nerimą kelia iškelta sau sąlyga - jei važiuoju
viena, kompaniją renkuosi tokią, kuri
būtų pamišusi dėl kalnų ir slidinėjimo. Baimę keliantis derinys - nemokėjimas +
meistriškumas. Tačiau gundo tai, jog turbūt tik tokie žmonės gali atskleist
slidinėjimo paslaptį, kuri daugiau nei Apres - Ski... Kalnų Magiją pažįstu, bet
slidžių...ne... Dešimt ratų apsukusi
aplink telefoną, vienuoliktąjį šiaip ne taip paskambinu.
Nepamenu ko klausiau,
bet tikrai išlemenau, kaip didžiausią grieką - nemoku, bet noriu... Keista, bet
nenustebo...išgirdau paprastą ir aiškų atsakymą..."išmoksi"... Tai buvo
Gediminas. Kas dar važiuos, pasidarė smalsu tik kelionės išvakarėse. Smalsumas
patenkintas...jo vietoje vėl nerimas...esam penkiese - aš ir Gerardas iš
Vilniaus, Ramūnas iš Kauno ir Egidijus su Gediminu taip pat iš Kauno.
OOOjoi...viena mergina tarp slidininkų... Supratau, jog čia nebus „kelionė
kitaip pagal bures.lt". Šį kartą bus daug labiau „kitaip"...
Pirma „gyva" pažintis - Gerardas :) tikras
Geris...namiškiam pažadėjęs, jog grįšiu sveika ir gyva, per 100 km iki Kauno
supažindino su stovėsena, apkaustais, posūkio darymo ypatumais, slidės
matmenimis, jų rūšimis, radiusas tapo aiški sąvoka... Na, pradžia visai
nebloga... Kaunas - pirmiausia susipažįstam su Egidijumi, kuris mielai
pakviečia į namus - nelietuviškai punktualiai atvažiavom...keliom valandom
anksčiau. Namuos mielas Berniukas ir keturkojis Stone‘as - abiem mano
didžiausia simpatija, kadangi nei vienas neklausinėja...deja deja, bet
besirenkantys namiškiai pilni praėjusių kelionių įspūdžių bando išsiaiškint
mūsų patirtį...dalinasi slidinėjimu pūgoje, migloje, kai - 300 ...
pasakojimai vaizdingi...pasirodo Ramūnas - dar vienas kelionės draugas. Kūnas
eina pagaugais....mintys - kaip išsisukt nuo važiavimo...šiaip ne taip „nuvedu
save" link mašinos. Gale įsitaisau viena...nu dabar tai Šakės...įkliuvau... Iki
paryčių fantazija reiškėsi visu pajėgumu. Galų gale visa tai man
pabosta...miegmaišy palieku vaizdingas mintis ir kraustausi į priekį. Pradėjom
skaičiuot kilometrus - Berlin‘as, Leipzig‘as, Muenchen‘as, Salzburg‘as ... netoli
Innsbruck‘as .. .prasideda siauri keliukai. Juns - tikras kalnų miestelis. Kuo
toliau, tuo gražiau, mes kylam į viršų. Negali būti, jog tikrai gyvensime ant
kalno šlaito. Ir ne tik .. .patekom tiesiai į Kalėdas ... žibanti eglute už lango,
ant palangių sutūpę visi Tirolijos angeliukai, o ant židinio - Betliejus ... ramiai
visi sumingam...
Rytas, pusryčiai, pirštais baksnojam Hintertuxer Gletscher Pistenplan
skaičiukus ir kuriam dienos planus. Girdžiu daug patarimų - kaip reikia
slidinėt. Uch ... kaip čia visko nepamiršt. Nusprendžiu, jog pradžioje
svarbiausia Egidijaus taisyklė - turiu atrodyt kaip slidininkas - slidės ant
peties ir nieko nenutėkšt. Antras svarbus atributas - inventorius: geltonas
šalmas ... sako buvo ant Manto galvos - nepažįstu, bet ne esmė ... svarbiausia,
jog jis slidinėja gerai, vadinas man turėtų sektis... slidės - Rossignol Bandit
B3 - vien tik pavadinimas ohoho, be to, jomis mėgavosi Egidijus, jos prisitaiko
prie kiekvieno poreikių... vadinas jos turėtų gerai važiuot ir be mano
įgūdžių.... pradžioje teks pabūt jų keleiviu. Daug padrąsinimų... eglute į
viršų... bugelis Ramsmoos... plūgas... tikrai smagu. Pirmoji trasa mėlyna 15.
Nelabai suprantu, kaip tuos Banditus valdyt, nesuprantu ir ko gi mano pirmasis
slidžių Guru Gediminas šaukia nebijot... juk visiškai nebaisu... gal dar bus
baisu?...O taip... žinoma!... Tik vėliau... Pietūs Tuxer Fernerhaus 2660m. su
įspūdingu kalnų vaizdu... toliau keliamės link raudonos trasos 5 ant Gefrorene
Wand 3250m. - ir aš kartu :) pamačiau
jos pradžią, to užteko... atsibučiavom ir pažadėjus net 5 kartus nusileist nuo
mylimos 15 trasos, „burbulu" leidžiuosi į savo lauką. Šį kartą jau viena. Trasa
kaip trasa, bet bugelis su charakteriu. Geltonasis šalmas saugo nuo pikto
strypo, o pagalys, ant kurio sėdžiu, kažkodėl kiekvieną kartą timpteli už
kojos... šiaip ne taip keturis reisus padariau... Prisimenu ryte pasakytus
žodžius - kai jausiesi pakankamai saugiai ant mėlynosios 15, tada leisimės
kartu nuo Gletscher viršūnės - nuo 5 raudonos. Neįtikėtinai skamba..Gal...
Vakare, prisižiūrėjus Warren Smith‘o pamokėlių ir išklausius n+1 patarimų,
naktį pabandau „įjungt" vaizduotę - kaip leidžiuosi nuo stataus šlaito.
Vienintelis vaizdas - didelės uolos, nuo kurių rituosi.
Rytas... saulute.. nieko neskauda!!!! Vajetau... pusryčiai..mes
budim... L Kažką sugalvojam remdamiesi žiauriu dėsniu - "kas bus, tą
valgysit"...nu
ir suvalgė:)
Šian Geris, Egidijus ir Gediminas su skurom ropščiasi link Frauenwand ,
o mane palieka vieną... chm... atrodo, jog vieną - po kiek laiko pastebiu, jog Ramūno žvilgsnis
simuliuot neleidžia, o vakare supratau, jog kažkokiu būdu Egidijus ar Gediminas
dar ir nufilmuoti sugebėjo... žinoma, skersai, be posūkių čiuožiančią. Ir kodėl
niekas neužfiksavo mano net 25 nusileidimų nuo mėlynos trasos?... juk tokia
pažanga - 4 virto 25! Į popietę
užsikėliau kartu ant Gletscher ir pirmą kartą nusileidau nuo 5 raudonos trasos!!!!!
Jos pradžia siaubingai stati... na, man ji taip stati, kaip profui "Swiss wall"...
objektyviausias matavimo vienetas - patirtis...
Užsikėliau didvyriškai.... nusileidau tik dėka abipus čiuožiančių
Gedimino ir Egidijaus psichologinių vingrybių... jų žodžiais 120% pasitikėjau... tik
dabar suvokiu, jog labiau aš tikėjau, nei jie patys. Nusileidus giliai giliai
sukirba slaptas tylus noras... o, kad aštuntą dieną aš įveikčiau tą statų šlaitą
be baimės...
Trečią dieną vėl jie su skūrom link „moteriškių sienos" Frauenwand... įdomu
ko juos ten traukia :)... pūrus sniegas, Dieviška ramybė, nuostabi gamta ir svarbiausia... laisvės
pojūtis... tai taip saldu... ko tikrai paragausiu... Na, o dabar... lieku su
Geriu atakuot man iššūkiu tapusią 5 raudoną trasą nuo Gletscher. Kol kylam su
„burbulu" - mano iššūkis trasa, kai užkylam - iššūkiu tampa Geris - kaip
išsisukt nuo jo liepimo apsisukt šuoliuku pasirėmus lazda į šlaito apačią... Aš
atkakli - tobulinu praslydimo techniką viena puse be jokių pasvyrimų ir
šuoliukų.. Atsibosta... apsisukt baisu - prisimenu Gedimino pamoką, kaip
nugriuvus apsiverst ant kito šono... vadinasi atsigulu ant šono ir apsiverčiu -
efektinga... praslydimo technikos tobulinimas kita puse... tikiuosi manęs
niekas nefilmuoja... Trečią kartą jau nuo Gletscher sukaliojuosi. Žinoma, trasa
per siaura tam, kad sukalbėčiau keturias maldeles ir apsisukčiau, bet aš
bandau, stengiuosi. Po posūkio atrodo gaunasi carving‘as... ne praslydimas, tad
ir lekiu dantis iššiepus į kitą trasos pusę visu greičiu. Taip pat supratau,
jog jei nukrentu ir sėkmingai nuslystu, posūkių daryti reiks mažiau. Kažko
neapskaičiavau... kelnės slysta smagiai ir manęs neklauso, o slidės turi
stabdžius. Vakarykštis juokas iš sportininko, lipančio į viršų pasiimti slides
tam, kad baigtų trasą, šiandien visiškai nejuokingas, juolab, jog ne tik
užpakalis sėkmingai čiuožia žemyn, bet ir keliais neišeina lipt...
Pietūūūs, mūsų Didvyriai su skūrom grįžta - pilni įspūdžių :) ir
žvilgančiomis iš laimės akimis. Oi kaip jiems buvo smagu. Popiet ir
aš kartu su visais :) Keliamės keturviečiu. Slidės stabiliai
įremtos, lazdos tvirtai įspraustos į rankas, atrodo viskas OK - vaizdai
žavūs,
gražūs, užsisvajoju... tik girdžiu mano kaimynai rėkia kažką
nesuprantamą ir
kelia į viršų vamzdį, į kurį stabiliai įremtos mano slidės... Šiaip man
atrodo
visiškai natūralu, jog kuo jie stipriau kels, tuo mažesnė tikimybė, kad
aš tas
kojas nukelsiu. Kažkam pikta, o kažką ima juokas... Vakaras su geru
austrišku
vynu, kurį Egidijui ir man įpiršo vietinės parduotuvėlės šeimininkas,
ir
tęsinys pirtelėje... su ne tokiu geru austrišku citrininiu alumi, kuris
turėjo
būti tikras ir skanus...ir visiškai ne citrinų skonio... :)
Ojojoooi ketvirtoji diena pažymėta Penken štampu ir dideliu dideliu
rūku. Daug sniego, visi susipažįstam su grandinėmis, o kai kurie ir ranką „
atmuša" jas dėdami - pirmas kartas, trukęs gerą pusvalandį, virsta keliomis minutėmis.
Penken‘e suprantu, kas tai yra rūkas, kai nematai ne tik trasos kuoliukų, bet
ir kojos įtartinai pradeda skęsti „piene".
Vakare budim, tačiau galvos sukt per daug nereikia - šian „Šef Povar"
mūsų Geris, kurio kotletų troškimo nei aš, nei Ramūnas neperkalbėjom. Tad, jam
vadovaujant, darom tai, kas paliepta. Skanu, oi kaip skanu :)
Ratas apsisuka ir vėl rytas... tiroliška muzikytė kviečia prie pusryčių
stalo J Ant Gletscher gražu, vis gi 5 - osios
pradžia tokia pati stati, kaip ir buvo. Na, bet įveikus tą baisų statumą,
patenki į tikrą Rojų Kaserer 2... Nr.12. Labai konkretus mūsų Rojaus adresas...
Gera mums visiems - ir mano trasa smagi, ir šalia užtrasė su puriu sniegu. Visi
kas kaip moka, tas taip kaifuoja. Tiek daug krykštavimų iš mano kompanionų...
Sniego pūkai, kūlvirsčiai, šuoliukai... daug šūksnių... Vakarop Egidijus su
Gediminu nusprendžia leistis žemyn palei olą. Atrodo, jog palei Laermstange. O
mes trise - būtent trise, turim nusileist iki tarpinės stotelės. Kodėl jie
nusprendė leistis užtrase puriu sniegu?... turbūt ir patys vėliau savęs to
klausė. Šie minkšti pūkai yra minkšti... tačiau man sunkokai valdomi.
Nusileidimas buvo labai ritmiškas, lydimas dviejų darnių Ramūno ir Gerio balsų
choro: vienas, du, trys - kaifas slystant minkštučiu patalu... iki choro
komandos OP ir... keberiokšt, pauzė - lėtas bandymas atsikelt... ir vėl vienas
du trys OP... keberiokšt... vis gi buvo ir kitas kelias nusileist - kažkas
bando trumpint ir užtrumpino... žandai bordiniai visų trijų - nuo sniego ir
juoko...
Vakaras, vynas, pamokėlės, pirtelė viską atstato į savas vietas ir
ratas apsisuko vėl...rytas...tik kad ne toks kaip vakar. Vėjas, sninga, sniegas
be kontrastų, ant Gletscher be kaukės niekaip - veidai iš karto ledyja... Aš
lieku ištikima savo pirmajai trasai - Mėlynai 15. Pikta, jog bijau leistis nuo
pačios viršukalnės. Piktumas efektyvus - po pietų įkalbu Gerį leistis ne su
„burbulais", o Raudonąja 2. Vėjo sūkuriai verčia iš kojų - vis gi smagu.
Kažkokie nauji pojūčiai kojose, atrodo, pradėjo veikti ryšys tarp smegeninės ir
galūnių. Didelis atradimas - praktiškai pajutau Egidijaus pamokymą - praslyst,
staiga užkantuot ir ta pačia jėga atsispirt su lazda. Labai smagu, kai ritmą
pagauni. Jau kažkas išeina J. Tas
smagus jausmas būna iki vakaro, kol neparodo kaip iš šono atrodai. Guodžia tik
tikimybė, jog Kipsas spėjo užfiksuot toli gražu ne geriausius pasiekimus...
Septintoji diena - visi jaučiam, kad artėja išvažiavimo akimirka. Kuo
greičiau į trasas. Ramūnas skraido kaip kulka, Geris mėgaujasi tai puriu
sniegu, tai mano trasa. Egidijus tobulina čiuožimo įgūdžius ant vienos kojos, o
Gediminas bando mane persukt per pusę - ir gražiuoju, ir piktuoju, vis gi į
kairę pečiai sukasi be mano leidimo... atima lazdas ir pabandyk tu žmogau
pašokt ir pasisukt.. sako efektą duoda... kažko keistai kitą rytą kaklą
skauda... šuoliuko metu galva turbūt bandė visą kūną truktelt į viršų... kito
paaiškinimo nėra.
Paskutinis vakaras - vynas, sūris, pirtelė ir paskutinis rytas. Visai
nesinori važiuot. Šiek tiek slogios nuotaikos. Gal tik man taip atrodo... Dieną
išnaudojam iki paskutinių minučių. Aš jaučiuosi įgyvendinus pirmosios dienos
slaptą mintį - du kartus be jokios baimės nusileidau nuo Gletscher viršūnės. Aš
tą padariau !!!!
Už tai - nuostabūs vaizdai nuo kalnų kavinės Gletscherhuette - debesyse
skęstantys kalnai. Toks vaizdas stingdo. Užėjus miglai, keliaujam į vidų.
Išsirenkam vietinių rekomenduotą patiekalą - atneša keptuvėje... nieko ypatingo
- kiaušinienė, spirgučiai, daržovės... kelios riekės duonos - atrodo paprastai
ir tikrai - taip kaip ir vietiniai žmonės - paprasti ir tuo žavūs. Šiame kalnų
namelyje - keletas kambarių. Visi garsiai užsisvajojam apie nakvynę čia -
šviežias sniegas ir galimybė pirmam nusileisti trasomis, saulėtekis kalnuose,
atsiplėšt nuo žemės ir pakilt į dangų ankstyvą rytą saulei nepakilus....
Atsibudę iš gražių minčių, šokam į slides ir čiuožiam link "burbulų",
leidžiamės link mašinos. Greitai greitai susipakuojame, o po to greitai
praustis, o prausiamės tai baisiai lėtai... taip lėtai, jog aš su Ramūnu spėjom
ne tik sugalvot, bet ir įgyvendint - pasivažinėt su rogutėmis. Paskutinis
pasispardymas, bet labai smagus. Kas
švarūs, o kas murzini, bet su įkaitusiais žandais ir smagūs, sulipam į mašiną
ir... deja, bet - ATE....
Mintyse patyliukais kirba noras - kad man
paklustų pūrus sniegas... gal net
...Chamonix ... po kelių metų, su tvirtesniais įgūdžiais. O dabar...
išlaikyt tą gaivų vėją galvoje, prablaškantį nuo kasdienybės ir išpučiantį
visus rūpesčius, prisimint pamokas - daryt šiek tiek daugiau nei gali, o
rizikuot truputį daugiau nei norėtųsi, baimes paversti varomąja jėga... ir
visada jausti Gyvenimo malonumą...
AČIŪ UŽ
VISA TAI...
Aušra
 Būkite pirmas komentuotojas | |
Tik registruoti nariai gali komentuoti. Prisijungite arba registruokitės. |