Šiek tiek KITAIP, negu kelionė kitaip... TUX

Žiema, išsvajotos dvi savaitės atostogų, didelis noras vėl pamatyt snieguotas kalnų viršūnes, išgirst akcentuotą vokišką kalbą ir pajust švilpiantį vėją pro ausis... Draugai - užsidegę ir trykštantys tuo pačiu troškimu...visi intensyviai dirba, o vienas bijo...Tai gi: didelis NORAS + esu viena + nei karto nestovėjau ant slidžių. Labai paprasta - du pasirinkimo variantai: lieku / važiuoju...paprasta, bet šioje formulėje yra tik vienas keliautojas - aš, tad dvejoju. Nerimą kelia iškelta sau sąlyga - jei važiuoju viena,  kompaniją renkuosi tokią, kuri būtų pamišusi dėl kalnų ir slidinėjimo. Baimę keliantis derinys - nemokėjimas + meistriškumas. Tačiau gundo tai, jog turbūt tik tokie žmonės gali atskleist slidinėjimo paslaptį, kuri daugiau nei Apres - Ski... Kalnų Magiją pažįstu, bet slidžių...ne...  Dešimt ratų apsukusi aplink telefoną, vienuoliktąjį šiaip ne taip paskambinu.

Pirma „gyva" pažintis - Gerardas :) tikras Geris...namiškiam pažadėjęs, jog grįšiu sveika ir gyva, per 100 km iki Kauno supažindino su stovėsena, apkaustais, posūkio darymo ypatumais, slidės matmenimis, jų rūšimis, radiusas tapo aiški sąvoka... Na, pradžia visai nebloga... Kaunas - pirmiausia susipažįstam su Egidijumi, kuris mielai pakviečia į namus - nelietuviškai punktualiai atvažiavom...keliom valandom anksčiau. Namuos mielas Berniukas ir keturkojis Stone‘as - abiem mano didžiausia simpatija, kadangi nei vienas neklausinėja...deja deja, bet besirenkantys namiškiai pilni praėjusių kelionių įspūdžių bando išsiaiškint mūsų patirtį...dalinasi slidinėjimu pūgoje, migloje, kai - 30⁰ ... pasakojimai vaizdingi...pasirodo Ramūnas - dar vienas kelionės draugas. Kūnas eina pagaugais....mintys - kaip išsisukt nuo važiavimo...šiaip ne taip „nuvedu save" link mašinos. Gale įsitaisau viena...nu dabar tai Šakės...įkliuvau... Iki paryčių fantazija reiškėsi visu pajėgumu. Galų gale visa tai man pabosta...miegmaišy palieku vaizdingas mintis ir kraustausi į priekį. Pradėjom skaičiuot kilometrus - Berlin‘as, Leipzig‘as, Muenchen‘as, Salzburg‘as ... netoli Innsbruck‘as .. .prasideda siauri keliukai. Juns - tikras kalnų miestelis. Kuo toliau, tuo gražiau, mes kylam į viršų. Negali būti, jog tikrai gyvensime ant kalno šlaito. Ir ne tik .. .patekom tiesiai į Kalėdas ... žibanti eglute už lango, ant palangių sutūpę visi Tirolijos angeliukai, o ant židinio - Betliejus ... ramiai visi sumingam...

Rytas, pusryčiai, pirštais baksnojam Hintertuxer Gletscher Pistenplan skaičiukus ir kuriam dienos planus. Girdžiu daug patarimų - kaip reikia slidinėt. Uch ... kaip čia visko nepamiršt. Nusprendžiu, jog pradžioje svarbiausia Egidijaus taisyklė - turiu atrodyt kaip slidininkas - slidės ant peties ir nieko nenutėkšt. Antras svarbus atributas - inventorius: geltonas šalmas ... sako buvo ant Manto galvos - nepažįstu, bet ne esmė ... svarbiausia, jog jis slidinėja gerai, vadinas man turėtų sektis... slidės - Rossignol Bandit B3 - vien tik pavadinimas ohoho, be to, jomis mėgavosi Egidijus, jos prisitaiko prie kiekvieno poreikių... vadinas jos turėtų gerai važiuot ir be mano įgūdžių.... pradžioje teks pabūt jų keleiviu. Daug padrąsinimų... eglute į viršų... bugelis Ramsmoos... plūgas... tikrai smagu. Pirmoji trasa mėlyna 15. Nelabai suprantu, kaip tuos Banditus valdyt, nesuprantu ir ko gi mano pirmasis slidžių Guru Gediminas šaukia nebijot... juk visiškai nebaisu... gal dar bus baisu?...O taip... žinoma!... Tik vėliau... Pietūs Tuxer Fernerhaus 2660m. su įspūdingu kalnų vaizdu... toliau keliamės link raudonos trasos 5 ant Gefrorene Wand 3250m. - ir aš kartu :) pamačiau jos pradžią, to užteko... atsibučiavom ir pažadėjus net 5 kartus nusileist nuo mylimos 15 trasos, „burbulu" leidžiuosi į savo lauką. Šį kartą jau viena. Trasa kaip trasa, bet bugelis su charakteriu. Geltonasis šalmas saugo nuo pikto strypo, o pagalys, ant kurio sėdžiu, kažkodėl kiekvieną kartą timpteli už kojos... šiaip ne taip keturis reisus padariau... Prisimenu ryte pasakytus žodžius - kai jausiesi pakankamai saugiai ant mėlynosios 15, tada leisimės kartu nuo Gletscher viršūnės - nuo 5 raudonos. Neįtikėtinai skamba..Gal... Vakare, prisižiūrėjus Warren Smith‘o pamokėlių ir išklausius n+1 patarimų, naktį pabandau „įjungt" vaizduotę - kaip leidžiuosi nuo stataus šlaito. Vienintelis vaizdas - didelės uolos, nuo kurių rituosi.

Rytas... saulute.. nieko neskauda!!!! Vajetau... pusryčiai..mes budim... L Kažką sugalvojam remdamiesi žiauriu dėsniu - "kas bus, tą valgysit"...nu ir suvalgė:)

Šian Geris, Egidijus ir Gediminas su skurom ropščiasi link Frauenwand , o mane palieka vieną... chm... atrodo, jog vieną -  po kiek laiko pastebiu, jog Ramūno žvilgsnis simuliuot neleidžia, o vakare supratau, jog kažkokiu būdu Egidijus ar Gediminas dar ir nufilmuoti sugebėjo... žinoma, skersai, be posūkių čiuožiančią. Ir kodėl niekas neužfiksavo mano net 25 nusileidimų nuo mėlynos trasos?... juk tokia pažanga - 4 virto 25!  Į popietę užsikėliau kartu ant Gletscher ir pirmą kartą nusileidau nuo 5 raudonos trasos!!!!! Jos pradžia siaubingai stati... na, man ji taip stati, kaip profui "Swiss wall"... objektyviausias matavimo vienetas - patirtis...

Užsikėliau didvyriškai.... nusileidau tik dėka abipus čiuožiančių Gedimino ir Egidijaus psichologinių vingrybių... jų žodžiais 120% pasitikėjau... tik dabar suvokiu, jog labiau aš tikėjau, nei jie patys. Nusileidus giliai giliai sukirba slaptas tylus noras... o, kad aštuntą dieną aš įveikčiau tą statų šlaitą be baimės...

Trečią dieną vėl jie su skūrom link „moteriškių sienos" Frauenwand... įdomu ko juos ten traukia  :)... pūrus sniegas, Dieviška ramybė, nuostabi gamta ir svarbiausia... laisvės pojūtis... tai taip saldu... ko tikrai paragausiu... Na, o dabar... lieku su Geriu atakuot man iššūkiu tapusią 5 raudoną trasą nuo Gletscher. Kol kylam su „burbulu" - mano iššūkis trasa, kai užkylam - iššūkiu tampa Geris - kaip išsisukt nuo jo liepimo apsisukt šuoliuku pasirėmus lazda į šlaito apačią... Aš atkakli - tobulinu praslydimo techniką viena puse be jokių pasvyrimų ir šuoliukų.. Atsibosta... apsisukt baisu - prisimenu Gedimino pamoką, kaip nugriuvus apsiverst ant kito šono... vadinasi atsigulu ant šono ir apsiverčiu - efektinga... praslydimo technikos tobulinimas kita puse... tikiuosi manęs niekas nefilmuoja... Trečią kartą jau nuo Gletscher sukaliojuosi. Žinoma, trasa per siaura tam, kad sukalbėčiau keturias maldeles ir apsisukčiau, bet aš bandau, stengiuosi. Po posūkio atrodo gaunasi carving‘as... ne praslydimas, tad ir lekiu dantis iššiepus į kitą trasos pusę visu greičiu. Taip pat supratau, jog jei nukrentu ir sėkmingai nuslystu, posūkių daryti reiks mažiau. Kažko neapskaičiavau... kelnės slysta smagiai ir manęs neklauso, o slidės turi stabdžius. Vakarykštis juokas iš sportininko, lipančio į viršų pasiimti slides tam, kad baigtų trasą, šiandien visiškai nejuokingas, juolab, jog ne tik užpakalis sėkmingai čiuožia žemyn, bet ir keliais neišeina lipt...

Pietūūūs, mūsų Didvyriai su skūrom grįžta - pilni įspūdžių :) ir žvilgančiomis iš laimės akimis. Oi kaip jiems buvo smagu. Popiet ir aš kartu su visais :)  Keliamės keturviečiu. Slidės stabiliai įremtos, lazdos tvirtai įspraustos į rankas, atrodo viskas OK - vaizdai žavūs, gražūs, užsisvajoju... tik girdžiu mano kaimynai rėkia kažką nesuprantamą ir kelia į viršų vamzdį, į kurį stabiliai įremtos mano slidės... Šiaip man atrodo visiškai natūralu, jog kuo jie stipriau kels, tuo mažesnė tikimybė, kad aš tas kojas nukelsiu. Kažkam pikta, o kažką ima juokas... Vakaras su geru austrišku vynu, kurį Egidijui ir man įpiršo vietinės parduotuvėlės šeimininkas, ir tęsinys pirtelėje... su ne tokiu geru austrišku citrininiu alumi, kuris turėjo būti tikras ir skanus...ir visiškai ne citrinų skonio... :)

Ojojoooi ketvirtoji diena pažymėta Penken štampu ir dideliu dideliu rūku. Daug sniego, visi susipažįstam su grandinėmis, o kai kurie ir ranką „ atmuša" jas dėdami - pirmas kartas, trukęs gerą pusvalandį, virsta keliomis minutėmis. Penken‘e suprantu, kas tai yra rūkas, kai nematai ne tik trasos kuoliukų, bet ir kojos įtartinai pradeda skęsti „piene".

Vakare budim, tačiau galvos sukt per daug nereikia - šian „Šef Povar" mūsų Geris, kurio kotletų troškimo nei aš, nei Ramūnas neperkalbėjom. Tad, jam vadovaujant, darom tai, kas paliepta. Skanu, oi kaip skanu :)

Ratas apsisuka ir vėl rytas... tiroliška muzikytė kviečia prie pusryčių stalo J Ant Gletscher gražu, vis gi 5 - osios pradžia tokia pati stati, kaip ir buvo. Na, bet įveikus tą baisų statumą, patenki į tikrą Rojų Kaserer 2... Nr.12. Labai konkretus mūsų Rojaus adresas... Gera mums visiems - ir mano trasa smagi, ir šalia užtrasė su puriu sniegu. Visi kas kaip moka, tas taip kaifuoja. Tiek daug krykštavimų iš mano kompanionų... Sniego pūkai, kūlvirsčiai, šuoliukai... daug šūksnių... Vakarop Egidijus su Gediminu nusprendžia leistis žemyn palei olą. Atrodo, jog palei Laermstange. O mes trise - būtent trise, turim nusileist iki tarpinės stotelės. Kodėl jie nusprendė leistis užtrase puriu sniegu?... turbūt ir patys vėliau savęs to klausė. Šie minkšti pūkai yra minkšti... tačiau man sunkokai valdomi. Nusileidimas buvo labai ritmiškas, lydimas dviejų darnių Ramūno ir Gerio balsų choro: vienas, du, trys - kaifas slystant minkštučiu patalu... iki choro komandos OP ir... keberiokšt, pauzė - lėtas bandymas atsikelt... ir vėl vienas du trys OP... keberiokšt... vis gi buvo ir kitas kelias nusileist - kažkas bando trumpint ir užtrumpino... žandai bordiniai visų trijų - nuo sniego ir juoko...

Vakaras, vynas, pamokėlės, pirtelė viską atstato į savas vietas ir ratas apsisuko vėl...rytas...tik kad ne toks kaip vakar. Vėjas, sninga, sniegas be kontrastų, ant Gletscher be kaukės niekaip - veidai iš karto ledyja... Aš lieku ištikima savo pirmajai trasai - Mėlynai 15. Pikta, jog bijau leistis nuo pačios viršukalnės. Piktumas efektyvus - po pietų įkalbu Gerį leistis ne su „burbulais", o Raudonąja 2. Vėjo sūkuriai verčia iš kojų - vis gi smagu. Kažkokie nauji pojūčiai kojose, atrodo, pradėjo veikti ryšys tarp smegeninės ir galūnių. Didelis atradimas - praktiškai pajutau Egidijaus pamokymą - praslyst, staiga užkantuot ir ta pačia jėga atsispirt su lazda. Labai smagu, kai ritmą pagauni. Jau kažkas išeina J. Tas smagus jausmas būna iki vakaro, kol neparodo kaip iš šono atrodai. Guodžia tik tikimybė, jog Kipsas spėjo užfiksuot toli gražu ne geriausius pasiekimus...

Septintoji diena - visi jaučiam, kad artėja išvažiavimo akimirka. Kuo greičiau į trasas. Ramūnas skraido kaip kulka, Geris mėgaujasi tai puriu sniegu, tai mano trasa. Egidijus tobulina čiuožimo įgūdžius ant vienos kojos, o Gediminas bando mane persukt per pusę - ir gražiuoju, ir piktuoju, vis gi į kairę pečiai sukasi be mano leidimo... atima lazdas ir pabandyk tu žmogau pašokt ir pasisukt.. sako efektą duoda... kažko keistai kitą rytą kaklą skauda... šuoliuko metu galva turbūt bandė visą kūną truktelt į viršų... kito paaiškinimo nėra.

Paskutinis vakaras - vynas, sūris, pirtelė ir paskutinis rytas. Visai nesinori važiuot. Šiek tiek slogios nuotaikos. Gal tik man taip atrodo... Dieną išnaudojam iki paskutinių minučių. Aš jaučiuosi įgyvendinus pirmosios dienos slaptą mintį - du kartus be jokios baimės nusileidau nuo Gletscher viršūnės. Aš tą padariau !!!!

Už tai - nuostabūs vaizdai nuo kalnų kavinės Gletscherhuette - debesyse skęstantys kalnai. Toks vaizdas stingdo. Užėjus miglai, keliaujam į vidų. Išsirenkam vietinių rekomenduotą patiekalą - atneša keptuvėje... nieko ypatingo - kiaušinienė, spirgučiai, daržovės... kelios riekės duonos - atrodo paprastai ir tikrai - taip kaip ir vietiniai žmonės - paprasti ir tuo žavūs. Šiame kalnų namelyje - keletas kambarių. Visi garsiai užsisvajojam apie nakvynę čia - šviežias sniegas ir galimybė pirmam nusileisti trasomis, saulėtekis kalnuose, atsiplėšt nuo žemės ir pakilt į dangų ankstyvą rytą saulei nepakilus.... Atsibudę iš gražių minčių, šokam į slides ir čiuožiam link "burbulų", leidžiamės link mašinos. Greitai greitai susipakuojame, o po to greitai praustis, o prausiamės tai baisiai lėtai... taip lėtai, jog aš su Ramūnu spėjom ne tik sugalvot, bet ir įgyvendint - pasivažinėt su rogutėmis. Paskutinis pasispardymas, bet labai smagus.  Kas švarūs, o kas murzini, bet su įkaitusiais žandais ir smagūs, sulipam į mašiną ir... deja, bet - ATE....

Mintyse patyliukais kirba noras - kad man paklustų pūrus sniegas... gal net  ...Chamonix ... po kelių metų, su tvirtesniais įgūdžiais. O dabar... išlaikyt tą gaivų vėją galvoje, prablaškantį nuo kasdienybės ir išpučiantį visus rūpesčius, prisimint pamokas - daryt šiek tiek daugiau nei gali, o rizikuot truputį daugiau nei norėtųsi, baimes paversti varomąja jėga... ir visada jausti Gyvenimo malonumą...

AČIŪ UŽ VISA TAI...

Aušra

Būkite pirmas komentuotojas

Tik registruoti nariai gali komentuoti.
Prisijungite arba registruokitės.