Tux Tux ...Hintertux

 Ir vis tik keistas sutvėrimas ...Žmogus.Vieną kartą paragavęs niekaip negali sustoti. Pirmas kartas - ieškojimai, antras - pažinimas, trečias - supranti, kad be to jau nebegali  Tik pasirodo pirmosios snaigės, tik pradeda baluoti laukai ir tik užgaudžia pirmoji pūga. Viskas apsiverčia neaišku kiek laipsnių, bet  žmogus, iki tol dirbęs savo ritmu, buvęs ramus ir sukalbamas, tampa visai kažkuo kitu. Gal ligoniu, negalinčiu pasiskųsti daktarams, ligoniu, kuriam darosi silpna vien pažvelgus pro langą, ligoniu, kuris negali pasakyti, kas skauda, ligoniu, kuriam artimiausia vaistinė yra už daugiau nei tūkstančio kilometrų. Kantriai lauki savo eilės, antibiotikų ieškai interneto platybėse, kruopščiai nagrinėdamas vaistų instrukcijas ir ieškodamas tinkamos veikliosios medžiagos... snow, ski, mountains, powder, freeride. Gruodis, sausis, vasaris.... Yeahaaa Vasaris... pirmadienis antradienis...sekmadienis ir dar pirmadienis....penktadienis... jau gana - LEKIAM.

 Su džiugesiu akyse ir didelėmis viltimis paliekame Vilnių. Pirmas žingsnis reabilitacijos link žengtas,  toliau jau žinojimas, kad laukia smagi kompanija, ieškojimai ir atradimai to, ko lauki ištisus metus.

Nežinau, ar ilga ta eilė buvo, ar trumpa, bet kuo arčiau tikslas, tuo didesnės grūstys bandė visų kantrybę. Miunchenas be konkurencijos sumušė visus rekordus, jei ne Bittl sporto prekių parduotuvė (www.bittl.de), kur gavome daug peno akims ir galėjom įsigyti patikusių ar reikalingų reikmenų, nežinia, kaip būtų sekęsi ištverti tampymąsi tarp nuolatinių stoviniavimų.

                      Juns‘as, tipiškas kalnų  miestelis su viena pagrindine gatve ir kalne sustatytais nameliukais, į kuriuos gali patekti tik keliukų gyvačiukėmis. Toks vaizdas, kad jie tarpusavyje varžosi, kuris ant statesnio šlaito, ant aštresnės atbrailos pasistatys apartamentus ir savo vaizdiniais pro balkono langus vilios sniego ir kalnų turistus.

                      Sunku ir ką pridurti, kai ant kalno jau nebe pirma kartą. Nebelieka to pirmojo tikrojo pojūčio, tos pirmosios baimės, kojų, čiuožiančių į skirtingas puses, drebuliuko žvelgiant šlaitu žemyn. Tikslas vienintelis, prisiminti ritmą, toliau tobulintis ir mėgautis kalnų oru bei žiemos teikiamu malonumu. O prisiminti ir apšilti vis tik yra reikalas. Kiekvieną kalną reikia pajausti, su kiekvienu šlaitu reikia susidraugauti, prisijaukinti sniegą ir perprasti orą. Pirmoji diena apšilimams ir žvalgybai, o ji pakankamai buvo turininga. Po pirmųjų „erelio" nusileidimų pagunda pasidairyt po užtrasę, o ji pirmą dieną dar sunkoka. Ritmo nėra, kojos tai kairėn, tai dešinėn, tai viršun tai žemyn. Užpakalis tai kairėn, tai dešinėn, tai viršun tai žemyn, tai pasvyra į priekį, tai velkasi paskui užpakalįJ. Tokia pradžia neverčia ilgai laukti rezultatų - žnektelėjimas į pusnį ir kasybos darbai. Nurausiu pusę šlaito, bet slidės taip ir nėra. Nu puikumėlis - paslidinėjau.  Kolega vokietis mielai pasisiūlo į pagalbą, bet ir jis skėsčioja rankomis, mat pusnys pakankamai gilios, o paieškos nevaisingos, vienintelis pasiūlymas ieškoti šlaitu žemiau. Pričiuožia dar pagalba ir archeologiniai  kasinėjimai jau vyksta trise. Rezultatai kol kas linki tikėtis geriausio. Vokietukas maloniai sako  „Viel Glück" ir čiuožia savais reikalais, bet va stebuklas, nučiuožęs bene 20 m žemyn jau šaukia kitaip ir demonstratyviai smeigia iš pusnies iškapstytą slidę. Tik pamačius vietą, kur ji buvo rasta, žvilgsnis užkliūna už sniego arime pasiklydusios neporinės vėžės, lengvu įspaudu palikusios tiesų ruoželį. Slidinėjimo diena, o gal net visa slidinėjimo savaitė išgelbėta.  Užtrasių šiai dienai jau gana, situaciją įdėmiai stebėjęs kurorto personalas grįžta prie tiesioginių savo reikalų. Jie šaunuoliai, labai operatyviai pastebimi pakitimus trasose ir maloniai pasiteirauja, ar viskas gerai.

                      Saulėtas rytas pranašavo gerą dieną, o kompanionai papildomą nuotykį. Šiandien skitouro diena. Naujokėliams dalią palengvina tai, kad kelionė pradedama nuo Tuxerjoch, kur mus prašmatniai užkelia krėslinukas. Instruktažas apie papildomą įrangą - kailiukus, apkaustų nustatymų pakeitimas, paskutinės kulniuko aukščio reguliacijos ir prasideda lipnūs darbai. Nu labai lipnus tas kailiukas, vyniojas ir spurda tarsi ungurys, limpa kimba pats prie savęs, prie klešnių, prie dėklo, bet tikrai ne prie slidžių. Pasižiūri į kolegas, jiems ir "nelabai" limpa. Po du tampo į skirtingas puses bandydami atlipinti kailį nuo kailio.  Pasijuokiam vieni iš kitų ir toliau tampom. Pagaliau viskas savo vietoje ir zigzaguojame į kalniuką. Tikslas -  Frauenwand (moterų siena).

... Tuk Tuk ...tuk tuk... tuk tuk  - kaukši slidžių apkaustai. Tuktuk tuktuk tuktuk, kaip aidas atkartoja širdies plakimas, kažkoks per greitas tas aidas.  Reikia stabtelėti atsikvėpuoti. Praeina kažkiek laiko, kol surandi savo ritmą. Organizmas palengva prisitaiko prie krūvio, kvėpavimas normalizuojasi. Galiausiai visiškai pamiršti ir mėgaujiesi vaizdais. Sustoji. Aplinkui tviska neliestas sniegas ir mirtina tyla, tik gerai įsiklausęs tolumoje išgirsti vėjų melodiją ir malonų girgždesį po kojomis. Tuk Tuk...Tuk Tuk....palengva, žingsnis po žingsnio, tuksenimo ir girgždėjimo pasieki viršūnę, kryželį, inkiliuką. Akimirka, tarsi stovėtum ant pasaulio stogo. Į kairę bedugnė, į dešinę - skardis, tiesiai... na ten geriau irgi neiti. Inkiliuke antspaudas, gali įsiamžinti savo pasiekimą. Jei kas ten keliausite, būtinai paimkite rašalo, antspaudas labai jau blankus. Žemyn kelias dar didesnė pasaka, su pasimėgavimu kiekvienas paliekame po pėdsaką puriame sniege.

Diena keičia dieną, poilsis nuovargį, nuovargį - naujos dienos azartas, tik sniegas toks pats baltas ir saulutė ryški. Kelionė į kitą regioną - Penken‘ą. Harakiri trasa, 150 vietų skrajojantis autobusas, tramplynų parkas. Aha jame reikia išbandyt savo drąsą. Tramplynai tramplynai kickeriai tramplynai, tas per didelis, tas ir per didelis, tas... o ne - gal nereikia. Va čia šonelyje gal niekas nematys . Nedidelė eilutė norinčiu paskraidyt, bet ji kažko nemažėja. Nevalingai  mandagiai praleidi visus į priekį. Ne ne, pone, tik po Jūsų, ach nein, bitte, nein danke... Kojos tvinkčioja, bet galiausiai įsidrąsinu, nors labiau tikriausiai supykstu, ne mažas varlius jau nelaukdamas pračiuožia pro šalį, pašoka apsisuka ir dingsta už kalnelio, toliau vėl išnyra ir akimirksniu dingsta minioje. Susikaupiu ir spiriuosi lazdomis, kelio atgal nėra, arba skristi, arba kristi. Atsiplėši nuo žemės ir nežinai, ar širdis dar plaka. Žemė tolsta tolsta, o po akimirksnio pradeda artėti, kojos ir toliau tvinkčioja... žemę, viskas gerai ...ne - po velnių - nieko gero... dar vienas tramplynas, dar vienas skrydis... Kojos vietoj, ten atrodo ir sausa, gal jau gana adrenalino, bet nejučiom pasuki vėl eilutės prie keltuvo link. Ir vėl viskas iš pradžių, koks gi ten velniukas tupi ir reguliuoja. Viso to verdiktas: aštuoni skrydžiai, septyni sėkmingi.

                      Saulutė geltona, sniegas baltas, dangus mėlynas, bet visa Tai vieną dieną dingsta, ir lieka tik rūkas. Čiuožimas apgraibomis. Slidinėjimo nuotaiką slegia tai viena, tai kita avarinė situacija. Kyla vėjas ir keltuve suptis ne taip jau ir jauku. Patruliai dirba išsijuosę. Negali nepastebėti tai pirmyn, tai atgal zujančių sniegomobilių, va ir retrakas rėplioja į kalniuką prie nelaimėlio. Noris tikėtis, kad tai tik pavyzdingas personalo darbas ir traumos nėra itin rimtos. Nuo pusiaudienio viskam ateina galas. Keltuvai išjungti. Balius baigtas. Nerimastingai žiūrim prognozes, juk rytoj paskutinė diena.

                      Radijas galėtų pranešti: - Mieli lietuvaičiai, turime jums dvi naujienas: vieną gerą ir viena nelabai! Geroji: eikite į lauką ir atsikaskite savo automobilį ir pagalvokite, kaip galėtumėte išvažiuoti (anokie čia gerumai, pagalvotų tūlas lietuvaitis , kasdamas sniegą daugiaaukščio kieme), blogoji: būkite atidūs - už lango rūkas ir pūguota. Sąlygos neeilinės, skubame patyrinėti jas išsamiau. Diena iš didžiosios „D". Na ir kas tie veriantys prižiūrėtojų žvilgsniai, tarsi klausiantys:    „Kas čia per paklydusios avelės?" Na ir kas, kad virš galvos pieno rūkas, viskas tokiomis dienomis yra „na ir kas", kai po kojomis plaktos grietinėlės purumas. Užsimerki ir linguoji, linguoji, linguoji... Ritmas ir baltų pūkų virsmas per galva, po striuke, už apykaklės. Akyse milijono snaigių šokis. Kelias vienas - šlaitu žemyn su visu trenksmu ir kuo giliau, kuo arčiau baltojo kilimo. Šlaitą po šlaito, lauką po lauko kedena balto pūko artojai. Azartas, energijas, švytinčios akys, jautiesi visiškai išsivadavęs iš kasdienės rutinos pančių. Užtaisas, kurio parako užteks ilgiems besniegiams vakarams, kol ateis laikas ir vėl būsi pakirstas tos paslaptingos ligos. Ligos, kuria susirgęs, jautiesi, kad G y v e n i.

Tai štai kokią Austriją mes pamatėme ir su tokia Austrija, deja, turėjome atsisveikinti. Palydėti kalnų ožkų būrelio ir ramia sąžinę, kad visa, ko tikėjomės, išsipildė su kaupu, leidomės paskutiniu šlaitu. Bet tai turi patirti. Knygos, nuotraukos, spalvoti žurnalai, televizija, internetas... visa tai suteikia mums tik žinių, nekeldami kojų iš namų mes galime atsidurti pačiose egzotiškiausiose pasaulio vietose. Bet visa tai ne tai, vis tai - netikra, nepadeda iš tikro pajausti pūgos šėlsmo kalno viršukalnėje, ledo spalva ir tviskėjimas ne tas. Nepadeda pajausti malonų austriško štrudelio vanilės skonį ir alaus karstelną prieskonį, sniego gaivą ir saulės spindulį, kaitinantį vėjo nugairintą žandą. Vien žinojimo, kokia šilta yra nepažįstamojo ištiesta pagalbos ranka, nepakanka. Tik akistata akis į akį su stichija, su gamta, tik su bendražygiais išgyventi įspūdžiai suteikia visapusišką pažinimą, padeda bent trumpam pasveikti nuo nežinomų ligų, atveria žmogui pasaulį, ir kas svarbiausia -  žmogų pačiam sau.

Būkite pirmas komentuotojas

Tik registruoti nariai gali komentuoti.
Prisijungite arba registruokitės.