Kelionė į Chamonix

...kur pildosi svajonės...

Spindinčio ledo kalnų viršūnės, neišpasakyta laisvė, Ledo upė, begalinis atsipalaidavimas ir ypatingas susikaupimas slystant tarp ledo plyšių, Ledo jūra, sugebėjimų ribų perstūmimas vis tolyn ir tolyn, leidimasis stačiais skardžiais tarp daugybės uolų ir ledo lęšių, kai nuo skardžio krašto pačios nuokalnės dėl statumo nesimato, siauri tarpekliai, tyla ir sielos ramybė, ledo bokštai, neliesti slėniai puraus sniego besitęsiantys iki horizonto, kur žmogų sutikti ne taip ir lengva - visa tai kelionėje į Chamonix.

Jau antrą kartą ruošdamasis slidinėti su bures.lt komanda ir skrisdamas į freeride‘o rojų Žemėje - Chamonix tikėjausi kažko nepaprasto, slidinėjimo „kitaip", bet visa, ką patyriau, gerokai pranoko lūkesčius. Praėjus trim savaitėm po kelionės vis dar kasnakt sapnuojasi Monblano apylinkės, kur norisi sugrįžt vėl ir vėl.. Chamonix miestelis esantis aukščiausio Europos kalno Monblano papėdėje traukia kalnus mylinčius žmones iš visų pasaulio kampelių, todėl ir man norėjosi maksimaliai išnaudoti laiką čia - atskridau iš sušalusios Airijos diena anksčiau nei bures.lt komanda, išsinuomojau slides ir tiesiai į Grands Montets. Su daugiau nei 11 cm po padu (Slidės Scott Stunt 186cm ilgio 141-111-127mm pločio) tikėjausi nuostabios dienos, o ji šiek tiek nuvylė - ilgiausios eilės prie keltuvų pačioj apačioj arba norint pakilt į Grands Montets viršūnę, apatinės trasos vietom apledėjusios, kietokos, nors ir snigo. Iš pasiryžimo pirmą dieną bent 70% laiko praleist trasose apšilimui prieš rimtesnį slidinėjimą neliko nieko - po pirmo nusibarškinimo trasomis žemyn nėriau iš trasų ir praktiškai į jas tą dieną grįžau tik nusileist į Argentiere miestelį, kuriame gyvenom.

Pirmą slidinėjimo dieną kartu su komanda mėgavomės Le Tour regiono laukais, miškais ir neliesto sniego laukais. Stulbino tai, kad visur aplink Chamonix naudojamos išskirtinai freeride tipo slidės, o tokių populiarių kitur carver ir racer tipo slidžių pamatyt beveik neįmanoma. Nesvarbu kas čiuožia - ar 5 metų mergaitė, ar virš 70 metų turinti pora - slidės plačios, ilgos ir minkštos, ypač tinkamos čiuožti už trasų, kur, beje, dauguma ir slidinėja. Dėl to, kad jau ilgokai nebuvo rimtai pasnigę, puraus sniego rasti buvo nelengva - teko šiek tiek palipti į kalną, o nuo ten atsivėrė didžiuliai laukai beveik neliesto sniego, kuriuo ir leidomės. Komanda iš Lietuvos atvežė mano Liberty Helix slides (187cm 135-105-122mm pločio), su kuriom lėkti per neliestą sniegą, tarp medžių buvo nenusakomas malonumas. Nemažai mokėmės slidinėti per kupstus, nes jie buvo visur, kur tik įmanoma atvažiuot išlipus iš bet kurio keltuvo. Nors iš pradžių jie daug malonumo neteikė (ypač statesniuose šlaituose), bet į kelionės pabaigą daugelis iš grupės jais jau mėgavosi :) 

Kitą dieną linksmybės prasidėjo. Kilom į Grands Montets (aukštis 3275 m.), fotografavomės priešais Monblaną, Ledo upę (Argentiere ledyną), kuri atrodo, lyg būtų tekėjus tekėjus ir užšalus, su daugybe intakų, slenksčių ir ledo plyšių. Tai reikia pamatyti pačiam, nuotraukose matosi nedaug. Nuo Grands Montets leidomės ne trasom ir ne šalia jų, kaip aš pirmą dieną, bet iškart pasukom Ledo upės link. Sniegas kietas, vėjo supustytas ir sušalęs, giliausi ledo plyšiai, ledo lęšiai ir sangrūdos spindi saulutėje, lekiam kartas nuo karto sustodami, palaukdami vienas kito - ramybė, žmonių vienas kitas, vaizdai nuostabūs, nenusakomai - nemačiau niekur tokio grožio - jokie filmai, nuotraukos to neišreikš ir neparodys. Mokomės važiuoti per supustytą sniegą, nelenkti vedančio slidininko, važiuoti ten, kur nurodo Gediminas su Egidijum iš bures.lt. Gilūs ir dažnai neypač pastebimi ledo plyšiai, vos išlindusios iš sniego ledo lęšių viršūnėlės, akmenys, uolos visai šalia, didžiuliai susisluoksniavę ledo luitai skaičiuojantys metus Ledo upės slenksčiuose žavi ir baugina - atrodai toks mažas ir toks laimingas galėdamas būti čia ir dabar, gėrėtis nuostabia gamta, kuri, niekad nemanei, kad egzistuoja mūsų planetoje - nenusakomas jausmas. Ledo upe iš lėto leidžiamės žemyn, pračiuožiam vieną slenkstį po kito, prieš pat sugrįždami į trasą vedančią prie keltuvo upės slenkstyje pamatome gamtos šedevrą - tarp daugybės susigrūdusių ledo luitų stovi du nuostabūs ledo bokštai - siauri, aukšti ir spindintys saulėje. Sunku įsivaizduoti, kaip jie ten atsirado be jokios žmogaus pagalbos ir kokia nuostabi mūsų gamta... Taip tris dienas džiaugiamės Grands Montets regionu, vis naujais slėniais, vis statesniais šlaitais krentančiais į Ledo upę. Sniegas juose kietas, sušalęs ir nugramdytas kitų slidininkų, paties šlaito toliau nei keli metrai nematyti, nes tiesiog per statu, kad galėtum tiek pasvirti, pravažiavimai vietom siauri tarp išlindusių uolų ir ne visada išlindusių ledo lęšių kuriuos būtina aplenkti, nes pradėjus slysti žemyn galimybė sustoti beveik lygi nuliui - adrenalinas kyla su kiekvienu nusileidimu. Malonumas irgi. Trečią slidinėjimo Grands Montets regione dieną pakyla pūga, o mes vis tiek kylam į viršų ir leidžiamės tarp ledo plyšių į Ledo upę. Po kiekvieno didesnio vėjo gūsio statusis šlaitas prie pat Grands Montets viršūnės tampa nusėtas gulinčių slidininkų ir snieglentininkų, bet važiuoti verta - vaizdai visiškai pasikeitę, lyg būtum kitoje planetoje ar blogiausiu atveju bent jau Mėnulyje - bekraštės baltos dykumos, akinamai blizgantys ledynai susimaišę su kalnų uolienom per sniegą, nešamą vėjo, išsklaidyta saulės šviesa, tikrai ne Žemė čia, o mes čia važiuojam, žiūrim primerktom siaurom akutėm ir tai tikim, tai netikim, kad taip būna.. Įspūdžiai vėl nauji, pasiekia naujas aukštumas, nesuprasi, kaip realybė gali būt tokia fantastiška :) 

Šeštą dieną neriam į Monblano tunelį, o išlindus Italijoj jau nemažai sniego. Pasiekus Courmayeur regioną paaiškėja kad snigo neseniai ir daug - tą patvirtina ir sutiktas lietuvis su žalia apranga ir didžiuliu užrašu LIETUVA ant pilvo. Mums tai rojus, nes kietas kupstuotas paviršius šiek tiek pabodo. Besikeldami vienu iš keltuvų randam nemažą ir beveik neišvažinėtą slėnį - traversuojam skersai jo beveik iki pat galo ir pasileidžiam neliestu sniegu žemyn raižydami vieną posūkį po kito, vieną, antrą, trečią kartą... Gera jausti kaip iš po slidžių tumulais veržiasi sniegas ir matyti už save didesnį sukelto sniego debesies šešėlį.. Taip šlaitas labai greit tampa suraižytas - ieškom kitos žaidimų aikštelės, kaip vaikai.. Kadangi oras laikosi idealus, nusprendžiam dar kartą pasikėlę sukt į priešingą pusę, kur matosi ne vienas slėnis, o vėžių beveik nėra - būtent tai ko mums ir reikia :) Per laukus čiuožiam skirtingom trajektorijom, pasijuntam lyg maži vaikai begaliniuose laukuose, jokių vėžių, stulpelių, vien baltas sniegas, uolos, mėlynas dangus, spindinti saulė ir vienas slėnis keičiantis kitą - rojus Žemėje. Taip bedžiūgaudami pasiekėm siaurą ir gana statų tarpeklį, kuriame susitiko vėžės iš visų pusių aplink - tai maršruto nusileidimas į Ledo jūrą (Mer de Glace). Kadangi sniego daug, o mes ir prie daug didesnių statumų įpratom slidinėdami Grands Montets, tarpeklio statumo visai nesijuto. Iščiuožę iš tarpeklio siauru taku leidomės Ledo jūros ir keltuvo link. Nusprendę, kad takas kuriuo čiuožėm, niekur mūsų nenuves, išsukom į kitą, kuris ėjo į keltuvų pusę, bet tuo pačiu ir į kalną, taigi gerokai pasikamavom lipdami, o vėliau sekė linksmas nusileidimas siaura siaura, ledine vingiuota ir tarp medžių „bobslėjaus trasa", teko ir medžių apkabint :) 

Taip besiruošiant atėjo ir svarbiausia kelionės diena - penktadienis. Kilsim į Aiguille du Midi (aukštis 3842 m.) ir leisimės žemyn į Ledo jūrą su gidu. Prieš lipant į keltuvą visi apsimovėm trapecijas su karabinais, gavom po griūčių transceiver‘į - tai būtinos priemonės tokiose vietose. Aiguille du Midi viršūnė - artimiausias taškas nuo Monblano, į kurį galima patekti nekopiant. Iš tiesų aukščiausia Europos viršūnė - Monblanas iš čia atrodo visai šalia, toks plokščias kalnas virš debesų. Gražu. Labai gražu. Pasigrožėjus, prisifotografavus ir prisifilmavus gidas Jean-Louis prikabino mus visus prie virvės, surinko lazdas, kad nepamestume, ir per ledinį urvą išlindę lauk pradėjom laikydamiesi už virvės kalno ketera leistis žemyn. Čia labai praverstų kuprinė su kilpomis slidėms, bet įmanoma nusileist ir be jos. Nusileidę, kur ne taip statu atkabinom karabinus, įšokom į slides ir pirmyn paskui gidą. O vaizdai ypatingi - didžiulės apledijusios uolos visai visai šalia, ledas vietom suskilinėjęs kaip daužtas stiklas - daugybė ledo plyšių. Vaizdas nenusakomas, lyg upės slenkstis. Jean-Louis papasakojo, kaip prieš tris dienas vienas rusas jo grupėje išvažiavo šiek tiek į šoną ir nusiėmė snieglentę, dėl to įkrito į nematomą ledo plyšį ir užsimušė. Esant ledyne labai svarbu laikytis gido nurodymų, važiuoti ten kur jis nurodo, niekada jokiu būdu nenusiimti slidžių ar snieglentės, niekada nesustoti ant ledo tiltų ar šalia ledo plyšių, visada sustoti aukščiau gido, turėti griūčių transciever‘ius, trapecijas, sniego kastuvėlius, kad patekus į laviną ar įkritus į plyšį būtų nesunku jus rasti ir išgelbėti. Tuo įsitikinome nusileidę į Ledo jūrą, kur sustojus prie mūsų gido pričiuožė apsiverkusi vieno slidininko žmona prašydama padėti kitiems gelbėti jos vyrą, įkritusį į plyšį. Laimei viskas baigėsi laimingai - vyrui labai pasisekė: nors buvo įkritęs apie 10 metrų į plyšį, nieko nesusilaužė ir atsipirko tik mėlynėmis, sumušimais ir dideliu šoku. Tuomet susimąstai, kiek kartais tenka paaukoti vardan tokio patyrimo, pamatai, kad riba tarp gyvenimo ir mirties labai trapi ir gamta yra nuostabi, bet laukinė, todėl kaip bebūtų gera džiaugtis tokia laisve, kurios nerasi niekur kitur, reikia gyventi taip, kad vakare galėtum sveikas sugrįžti namo, o kitą dieną vėl galėtum džiaugtis nuostabiais Dievo dariniais vėl ir vėl. Lieka tik klausimas kiek verta rizikuoti - juk nerizikuodamas nejaustum tikro gyvenimo skonio, jo vertės, nepamatytum nei spindinčių ledo upės slenksčių, nei ledo bokštų, nei pajustum koks malonumas atsiranda įveikus be galo statų šlaitą su ledo lęšiais, uolom ir vaizdais kurių nepamatysi niekur kitur. Nežinotum, kas yra važiavimas žmogaus neliestais gilaus puraus sniego laukais, kaip atrodo gamta ten, tarp aukštų viršūnių kur žmogaus ranka dar neprisilietė. Visgi pervertinęs savo jėgas greit gali patekt į ledo plyšį, laviną ar tiesiog nuslyst nuo skardžio - verta rizikuoti protingai :) Mums besileidžiant nuo Aiguille du Midi taip pat teko patirti šiek tiek „extreme‘o" - iš pradžių reikėjo pravažiuoti apie metro pločio į abu šonus žemėjančiu tiltu tarp dviejų gilių plyšių, vėliau buvo vienas šlaitas, kurį reikėjo įveikti nesustojant dėl viršuje grėsmingai kabančių ledo luitų. Gidas įspėjo, kad luitai gali atitrūkti ir riedėti šlaitu žemyn, bet jie rieda lėtai lyginant su mūsų greičiu, taigi jei nesustosime, neprarasim greičio, net jei ir atskiltų koks ledo gabalas, jis neturėtų mūsų pasivyti. Nusileidus žemyn į Ledo jūrą sekė ilgas lėtas ir atpalaiduojantis pasivažinėjimas po visiškai plokščią milžinišką Ledo jūrą - ne veltui toks pavadinimas. Ir nors atrodo, viskas kaip ant delno, ledo plyšių daug ir ten. Su gidu sutarėm, kad bandysim suspėt nusileist nuo Aiguille du Midi du kartus, bet panašu, kad jam tai nepatiko, todėl žemyn leidomės ne krumpliaratiniu traukiniu, bet gerokai atitirpusia ir apledėjusia „bobslėjaus  trasa" su aukštais lediniais kupstais, o pasileidus žemiau ir išlindusiom žemėm ir akmenimis - „pagalandom" slides visi ligi vieno ir dėl to keikėm gidą. Taip pat iki tos trasos dar teko ir palipti lediniu takeliu kelis šimtus metrų, kas su slidžių batais ir slidėmis rankose nebuvo paprasta. Antrą kartą leidomės šiek tiek sudėtingesniu bet nemažiau gražiu maršrutu. Širdis atsigauna tokiose vietose.. Nusileidę į Ledo jūrą skubėjom, nes norėjom suspėt į paskutinį traukinuką parvešiantį mus žemyn. Deja, kaip paaiškėjo, pavėlavom labai labai nedaug, taigi teko pračiuožus pro laiptukus į traukinį ir didžiulius ledo urvus šalia šiek tiek palipt į ledo jūros paviršių grįžt prie takelio į viršų ir vėl leistis „bobslėjaus trasa" žemyn į miestelį. Beje, Jean-Louis tik pradėjus dirbti gidu prieš 30 metų Ledo jūros paviršius buvo gerokai aukščiau, buvo įmanoma parčiuožti į Chamonix nenusiėmus slidžių, o dabar kiekvienais metais tenka pridėti po keletą papildomų laiptelių, kad žmonės pasiektų traukinuką žemyn - Žemės atšilimas jaučiasi labai stipriai. Kaip pasakojo gidas, anksčiau Chamonix vasara trukdavo du mėnesius - liepą ir rugpjūtį, o dabar net penkis - nuo gegužės iki rugsėjo. Taigi antrąkart užlipę takeliu į viršų ir nusileidę trasa žemyn, nors ir išsekę, bet laimingi grįžom namo. Didžiausias kelionės tikslas pasiektas, įspūdžių su kaupu, nuotaika - super :)

Paskutinę dieną slidinėjom Grands Montets - dauguma jau niekur neskubėjo, džiaugėsi tuo, ką pasiekė. Kelis kartus nusileidę nuo Grands Montets viršūnės skirtingais maršrutais, paskutinį kartą pračiuožę ledo upe pro ledo bokštus ir prašokę kelis tramplinukus patraukėm namo praustis, pakuotis, o po to - kas į Kauną, Vilnių, kas į Waterford‘ą Airijoj.. 

  Taigi, Chamonix, nepaisant ilgų eilių prie keltuvų, neypatingos trasų priežiūros, senų keltuvų, yra nuostabi vietą visiems tiems, kam norisi laisvės, freeride‘o, tikrų ledynų, ekstremalių nusileidimų, ypatingų vaizdų, ramybės ir tobulėjimo, tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Nerašiau apie ypač skanų naminį maistą, kurį gamindavom paeiliui ir kuris paskatino vėl daugiau gaminti namie, apie filmuotos medžiagos ir filmų peržiūras vakarais, kurios sukeldavo daugybę emocijų, apie ypatingai skanią Kristinos imbiero, citrinos ir medaus arbatą, vietinį vyną, židinį bei nuostabią komandą, susirinkusią į kelionę - Kristiną, Gediminą, Egidijų, Eidvydą, Robertą, Liną ir Ramūną - visa tai buvo ne mažiau svarbu nei kalnai, bet istorija apie kalnus :) Jie buvo užburiantys, kaip ir visa komanda. Vis dar pabundu su Aiguille du Midi vaizdu galvoj, kurį matydavom pro langą ryte. Buvo gera. Labai gera. Energijos daug.. Grįšiu ten. Būtinai!

Komentarai

Tik registruoti nariai gali komentuoti.
Prisijungite arba registruokitės.