Slidinėjimas kitaip Tux‘e - kai aukščiau tik dangus...

Ketvirtadienio pavakarys. Skubėdamas išsiruošiu į taip ilgai lauktą kelionę - iki šiol dar nematytus Alpių kalnus Tux‘e, Austrijoje. Su slidėm ant peties ir krepšiu rankoj ateinu į susitikimo vietą. Temsta. Pamatęs autobusiuką ir besibūriuojančius žmones suku link jo ir mane pasitinka šios kelionės organizatoriai - Gediminas ir Kristina, o taip pat Egidijus, Valentina, Giedrė, Audrius, Leonas, Regina, Dainius ir linksmasis keturkojis keliautojas Stone‘as :) Susipažinę ir sutalpinę visą slidinėjimo inventorių ir kitus daiktus, nors ir pavėluotai, išjudam į kelionę kalnų link. Su kiekviena valanda kalnai vis arčiau, važiuojant per Lenkiją kur ne kur išlenda neaukšti apsnigti kalniukai, Čekijoj jau didesni kalnai, Austrijoj pasirodo Alpės ir štai po maždaug 21 valandos mes jau vietoj. Apsistojome Vorderlanersbach ir Juns miesteliuose. Sniego daug, atvažiavom be gedimų, visų nuotaika pakili. Po ilgos kelionės griuvom į lovas ir kitą rytą jau 7 val. dauguma buvo atsikėlę - kalnai traukia kaip magnetas, norisi kuo greičiau pakilti, išbandyti ir kalnus, ir save.

Pavalgę, susireguliavę apkaustus išskubėjome prie keltuvo mūsų (Vorderlanersbach, 1300 m. virš jūros lygio) miestelyje. Ten nusipirkę gana brangius slidinėjimo pasus  visam  Tux regionui (231.5 euro) pakilome "burbulu" iki Rastkogel kalno viršaus (2100 m.). Linksmai atlikome mankštelę, tempimo pratimus ir praktiškai visą dieną apšilinėjom ir mokėmės. Sniego daug, trasos idealios, jų daug, už trasų daugybė puraus sniego, kuris man atrodė labai viliojančiai, bet nemokėdamas juo važinėti nesiryžau išsukti iš trasos. Šiek tiek paslidinėjus paaiškėjo, kiek dar man daug trūksta iki normalaus slidinėjimo, taigi nusprendžiau mokytis. Daug mokytis. Mano senutės austriškos Nordica Wave slidės laikėsi puikiai, nors ir šiek tiek sunkiau buvo važiuoti per minkštesnę dangą. Visgi, po pirmos dienos įspūdžių daug, nuostabus jausmas po metų pertraukos vėl užlipti ant kalnų slidžių pačiuose aukščiausiuose iš mano lankytų kalnų. Akis taip pat yra kur paganyti, ypač šalia trasų, kur sniego pūkuose tikrąja žodžio prasme nardo ir šokinėja freerider‘iai.

Antrąją slidinėjimo dieną (sekmadienį) išskubėjome į patį Tux ledyną. Į patį aukščiausią trasų tašką ledyne (3250 m.) galima pasikelti trimis „burbulais". Mes pakilome pirmais dviem „burbulais", vėl atlikome mankštą šviečiant skaisčiai saulutei ir nusprendėme keltis į patį viršų. Užkilus vaizdas visai kitoks - didelis vėjas, rūkas, matomumas nekoks, bet mes vis tiek nutarėm leistis iki plačių laukų su mėlynomis trasomis (žemėlapyje 12 nr.), ypač tinkančių mokytis carving‘o ir freeride‘o puriame sniege. Vietovė labai įspūdinga - didžiuliai carving‘o laukai šalia milžiniško stataus šlaito, o jų gale rojus freeride‘o mėgėjams - visas slėnis skirtas tiems, kam trasos jau pabodę, o norisi begalinės laisvės - lakstymo per purų sniegą tarp uolų dideliame pūkų debesyje. Kas geriausia, kad nusileidus šiuo šlaitu apačioje laukia keturvietis keltuvas užkelsiantis tiesiai į šio šlaito viršų - ar begali būt geriau?.. Aišku man iki to dar toli, bet palaukit ir pamatysit :) O visą likusią dienos dalį prasimokiau važinėdamas būtent šiuose carving‘o laukuose bei keliose statesnėse trasose, bandydamas pritaikyti išmoktą techniką. Keletą kartų neiškentęs pabandžiau kirsti puraus sniego lauką ir tol, kol posūkių nedariau, lyg ir sekėsi, bet pabandžius pasisukinėt viskas baigdavosi efektingu skrydžiu su vertimusi per galvą ir panirimu į puraus sniego guolį - šiaip jau malonus jausmas tol, kol nereik keltis, rankiotis pamestų slidžių ir kratytis sniego. Visgi kitą dieną žadėjo mokinti puraus sniego technikos - to labiausiai ir laukiau.

Pirmadienį dauguma mūsų slidinėjo mažai - slidininkai atrado daugybę naujų raumenų visame kūne, kuriuos pradėjo jausti po ankstesnių dienų, o man kažkaip nieko neskaudėjo visą kelionės laiką - galbūt dėl intensyvių Wing Tsun Kung Fu treniruočių ir kasdienių kelionių dviračiu. Taigi mokėmės puraus sniego arba kitaip vadinamo powder‘io technikų. Nardėm po pusnis, kėlėmės, vėl nardėm, kėlėmės ir vėl viskas iš pradžių. Pamokėlės baigėsi gana greitai, bet aš pasilikau toliau mokytis, nes sekėsi sunkokai. Šią dieną griuvau turbūt ne mažiau kartų, negu per praėjusius du ankstesnius sezonus kartu sudėjus, bet šios pamokos davė neblogus rezultatus: į vakarą aš jau važinėjau per powder‘į ir jaučiau didžiulį malonumą ir nedidelį nuovargį kojose. Pagaliau persilaužiau ir visas šlapias nuo begalės griuvimų, bet patenkintas grįžau namo laukdamas kitos dienos, kurią anot sinoptikų turėjo atsirasti nemažas sluoksnis šviežio powder‘io - svajonės pildėsi viena po kitos.

Ketvirtą slidinėjimo dieną (antradienį) nevažiavom į ledyną, nes norėjom išvengti didelio rūko, prasto matomumo ir vėjo, taigi likom savo miestelyje. Jau nuo vakaro krentantys pūkai visiem audrino vaizduotę neliestais powder‘io laukais ir slėniais - „slidinėjimu kitaip", dėl ko daug kas ir rinkosi šią kelionę. Visgi ši diena nebuvo ypatinga, bent jau jos pradžia. Tikėdamiesi geresnių sąlygų - mažesnio snigimo, didesnio matomumo, mažesnio vėjo -  kėlėmės į Rastkogel ir iš ten leidomės į žemesnį Penken regioną, bet važiavimas sunkiai sekėsi ypač mažiau patyrusiems slidininkams - prastas matomumas ir vėjas maišė dangų su žeme, tarpais nesuprasdavome, ar stovime, ar judame, nes aplinkui beveik nieko nesimatė. Penken regione pračiuožėme per snowpark‘ą, užsukę į restoranėlį pilną žmonių nutarėm vagonėliu keltis atgal į Rastkogel regioną, ir ten po pietų neblogai paslidinėjom per powder‘į tarp eglučių Dainiaus pasiūlytu maršrutu. Pakankamai paslidinėję ir prisifilmavę sugalvojom nuo kalno į miestelį grįžti ne keltuvu, bet ant slidžių, taigi pasileidome žemyn pusiau trasom - pusiau takeliais. Kadangi pračiuožėme vieną svarbų posūkį, o lipti apie 100 metrų po visos dienos ant slidžių nesinorėjo, nusprendėme keltis keltuvu ir po to nusileisti ten kur reikia. Taip užklydom į Eggalm regioną, kurio taip ir neturėjom galimybės daugiau aplankyti. Iš jo jau nesunkiai pagal žemėlapį nusileidom tiesiai prie automobilio, kur šalo kita komandos dalis iš Juns miestelio, mat mes gerokai užtrukom, bet patyrėm daug malonumo. Man tai buvo ir pirma diena, kai kartu su kitais freerider‘iais praleidau nemažai laiko puriam sniege. Jausmai nenusakomi.

Trečiadienį žadėjo saulėtą, todėl visi nutarėme keltis anksčiau ir lėkti į ledyną, kad galėtume pirmi leistis neliestais puraus sniego slėniais. Aštuntą valandą jau riedėjome pasiimti draugų, o iš ten tiesiai į Hintertux‘ą. Pamatę, kad viršuje -29˚C ne visi norėjo keltis į patį ledyno viršų, bet šviečianti saulutė padėjo visą komandą įkalbinti ir štai mes jau viršuje. Mus pasitiko saulė, nuostabūs kalnų vaizdai, na ir aišku nemažas vėjas, todėl leidomės į mūsų pamėgtus carving‘o laukus. Tai buvo „DIDŽIOJI DIENA" visiems powder‘io mėgėjams, kurių gretas neseniai papildžiau ir aš - visą dieną džiaugėmės puriu sniegu, kuris ryte dar buvo ir niekieno neišvažinėtas - nuostabus jausmas važiuoti kartais iki pusės sniege šalia uolų, eglučių, ir jausti kaip jis tumulais veržiasi iš po slidžių į visas puses. Aplanko toks neišpasakytos laisvės pojūtis, pajunti, kad esi vienas su gamta, važiuoji ten, kur galbūt niekas daugiau per kelias savaites neužsuks, o vaizdai fantastiški, viršuje mėlynas dangus su vienu kitu plunksniniu debesėliu, šalia milžiniški uolų šlaitai, mažos eglučių viršūnės, sniegas ir tu.. Rojus žemėje :) ...Kai aukščiau tik dangus.. Už tai esu labai labai dėkingas Burės.lt komandai: Gediminas, Egidijus, Leonas visą kelionės laiką, kai tik kartu slidinėdavom nuolat davė daugybę pastabų, vedė puikias pamokėles ir išmokė patirti vis didesnį ir didesnį malonumą čiuožiant visai kita technika, kitokiu stiliumi, nei anksčiau. Visiems, kas norėtų pasitobulinti slidinėti siūlyčiau būtent tokias keliones su šiais puikiais žmonėmis.

Šeštąją slidinėjimo dieną (ketvirtadienį) orai išsilaikė saulėti, bet powder‘is buvo jau gerokai suraižytas, todėl ieškojome dar kitų mažiau liestų vietų, leidomės vis iš kitos freeride‘inio slėnio pusės, taip pat nuostabiai paslidinėjome. Aš jau antrą dieną džiaugiausi išsinuomotomis freeride tipo slidėmis - Volkl Gotama bei Volkl Mantra, kas buvo ypač malonu po savo senų, gana siaurų ir kietų Nordica Wave. Visgi slidės turi didelę įtaką slidinėjimo malonumui, kai jau šį tą moki. Paskutinį kartą leidausi vėl su savosiomis žemyn jau minėtu freeride‘o slėniu, gana stačia vieta, atrodė, lyg ir neblogai, ir nebeklimpstu sniege, nors ir iki pusės jis man, bet malonumas nebe tas, o adrenalino gal net daugiau. Grįžę šnekėjom, kad jei kalnų slidinėjimą galima vadinti priklausomybe, tuomet slidinėjimas puriame sniege - tikrų tikriausias narkotikas, kurio kartą paragavęs negali sustot :)

Kitą dieną (penktadienį) dangus apsiniaukė, vėl pasipylė pūkai, didelė migla, vėl dangus su žeme maišosi, tik šįkart vėjas mažesnis, šilčiau. Mes nieko nebijodami lekiam į ledyną. Pakilę iki pat viršaus patenkam į visišką „pieną", tarpais net slidžių nesimato ant kojų, vestibuliarinis aparatas sunkiai veikia, sunku susigaudyt, kur žemė, kur dangus, ar tu stovi, ar važiuoji, į kurią pusę nuolydis ir t.t. Visgi mes leidžiamės į pamėgtus carving‘o laukus, bandom važinėt, kas trasom, kas per purų sniegą, bet sekasi sunkiai, nes sunku suprasti, kur trasos šonas, o kur powder‘is. Ir trasose, ir šalia jų sniego lygis praktiškai tas pats. Ant trasų nedidelis sluoksnis puraus sniego, jos šone retrakų sustumtas nedidelis kieto sniego barjeras visiškai neiškilęs virš sniego paviršiaus ir nematomas, o už jo gilus powder‘is. Bebandydamas iš trasos išvažiuot į powder‘io lauką netikėtai užlekiu ant barjero trasos šone, iššoku ir neriu į gilų powder‘i palikęs slides gale savęs. Išneriu tik už kelių metrų, bandau nustatyti iš kurios pusės atskridau, kad galėčiau susirasti slides ir šiaip ne taip po 10 minučių paieškų jas susirandu - visgi kaspinai prie slidžių apkaustų labai praverstų. Tuomet jau per powder‘į nusileidžiu iki bugeliuko, pakylu, vėl bandau išvažiuot į purų sniegą - vėl tas pats. Bekildamas pastebiu, kad neturiu savo telefono. Bandom paskambinti, surasti, bet puriam sniege esant dar tokiai miglai tai beprasmiška. Na ką, diena neypatinga, bet pamokanti, liks telefonas Austrijai kaip auka už nuostabias slidinėjimo dienas, naujus potyrius ir daaaaaaaauuug puraus  sniego :)

Paskutiniąją aštuntą slidinėjimo dieną (šeštadienį) kėlėmės labai anksti - ryte turėjom išsikraustyti iš apartamentų, sukrauti visą turtą į autobusiukus, o po dešimtos valandos jau laukėm ledyno viršūnėje gido, nuvesiančio mus į ledo urvus (Natur Eis Palast) po trasomis. Prisistatė toks „laukinis" vyrukas, aprūpino visus šalmais, karabinais su trapecijom ir išsiruošėm į žygį. Žygis, turėjęs trukti apie valandą iš tikro šiek tiek pabodo, nes mes daugiau stovėjom, nei vaikščiojom, kol gidas papasakojo visą istoriją. Jis taip pat neleido fotografuoti, ir sužinojęs, kad mes iš Lietuvos, bandė vis įterpti rusišką žodį, bet gavo stiprų atkirtį ir pamoką, kad rusų kalba nėra mėgstamiausia lietuvio ausiai J Išlindę iš po trasų įšokome į slides ir leidomės į taip pamėgtus carving‘o laukus jau trasomis. Kalnuose vėl „pienas" - kai užeina koks debesis, nieko aplink nesimato visiškai. Bet kadangi jau per praeitą dieną dangus negailėdamas pabėrė pūkų, turėjome progą dar kartą pasimėgauti nuostabia dievo dovana - puriu neliestu sniegu. Šiuose laukuose slidinėjome beveik vieni, nes per tokią miglą neatsirado daug norinčių suraižyti naujai užklotus powder‘io laukus. Mums tai buvo palaima, nes tokių lengvų pūkų dar nebuvom turėję, taigi lakstėm, džiaugėmės, filmavomės tarsi maži vaikai iki pat galo. Bet pasibaigti slidinėjimui kaip priklauso nebuvo lemta - paskutinį kartą lėkdamas per dieviško lengvumo pūkus nusileidęs po posūkio gavau nemažai jų ant veido, o po to jau nebemačiau jokių pažįstamų ženklų aplink. Slidinėjom mes tarp stačios aukštos uolos ir trasos, taigi negalėjau kažkur toli nuklysti, bet aplink nesimatė jokių orientyrų, taigi pagal garsą bandžiau eiti keltuvo link, šiaip ne taip išsikapanojęs ant trasos iš lėto važiavau prie keltuvo, kelis kartus vos neišlėkęs iš trasos, nes už pusmetrio jau nieko nesimatė. Privažiavęs pamačiau, kad jis jau nebedirba, taigi pasukau prie kito, juo pasikėliau iki vidurio, ir bandžiau kaip nors pasiekti mūsų restoranėlį nuo kurio jau būtų galima nusileisti „burbulais", bet tai irgi nebuvo taip lengva - kartą išklydau iš trasos, o ir privažiavęs prie restorano per dešimt metrų jo net nepastebėjau. Bet kai pagaliau radau jį, buvo taip gerai, turbūt seniai nebuvau toks laimingas, kaip tą akimirką. Grįžau gal 20 minučių pavėlavęs, Kristina ėjo iš proto, bet laimei viskas baigėsi laimingai, o aš išmokau dar kelias svarbias pamokas, kurias vėliau Egidijus trumpai nusakė taip „Niekada nečiuožk už trasos vienas, visada turėk mobilųjį telefoną/raciją, gerai prisirišk akinius". Tai pravers ir jums, įsidėmėkite!

Taip baigėsi vienas nuostabiausių mano nuotykių Tux‘e, Austrijoje. Per kelionę niekas nesusižeidė, visi ligi vieno turėjo daug naujų pojūčių, išmoko daug naujos technikos, bet svarbiausia, gavom labai labai daug neliesto puraus sniego - svajonės pildosi ir Tux‘e buvo būtent taip. Slidinėjimas puriame sniege - lyg stiprus narkotikas, kurio norisi dar ir dar, ir mes jo gausim! Atsisveikinome su kalnais tikėdamiesi vėl čia sugrįžti, kaip sakė Audrius „Gerai atlikom savo darbą - suraižėm visą purų sniegą - net negaila palikti". Po nepilnų 20 valandų buvome namie - pavargę, bet be galo laimingi - svajonės išsipildė su kaupu, pasistūmėjome laipteliu aukščiau link tobulybės, savęs pažinimo ir nugalėjimo!

Paulius Mikutis

Daugiau Pauliaus nuotraukų - atskiroje galerijoje .

Būkite pirmas komentuotojas

Tik registruoti nariai gali komentuoti.
Prisijungite arba registruokitės.