Šiais metais slidinėti nusprendėme važiuoti per Kalėdas ir Naujus
Metus, nes man buvo atostogos, o Arnui ir Elenai reikėjo imti tik tris dienas
atostogų. Pasirinkome Trois Vallees regioną, nes jis vienas iš didžiausių
Alpėse, virš 600km trasų. Taigi, tikėjomės, kad net per Naujus Metus prie
keltuvų eilės nebus kosminės. Taip pat seniai jau knietėjo išbandyti
Prancūzijos trasas.
Ketvirtadienis, Gruodžio 25, 1-ma kelionės diena
7.30 Atsikėlę pradėjome ruoštis į kelionę. Susidėjome likusius daiktus
ir patraukėme į mašiną.
8.05 Visi daiktai jau mašinoje (tikėkimės nieko nepalikome).
Per Lenkiją persikratėme ganėtinai greitai. Apie 18 valandą vietos
laiku buvome Berlyne.
Penktadienis, Gruodžio 26, 2-ta kelionės diena
Atsikėlėme, susikrovėme daiktus ir išėjome iš viešbučio.
Pasirodo naktį buvo minusinė temperatūra, tai užšalo langai. Kol Arnas
valė langus, aš ir Elena apsitvarkėme mašiną. Tada pagaliau pajudėjome.
Teko padiskutuoti su GPS‘u, atsižvelgti į Michelin gido nuomonę, tada
dar pasitarti tarpusavyje ir nuspręsti, pro kur važiuojam. Vėliau patekom į du
nedidelius kamščius. Apie 3-ią įvažiavom į Šveicariją. Čia labai daug tunelių.
Pusę šešių atvykom į Ženevą.
Po to dar pasivaikščiojome po miesto centrą. Arnas filmavo, o aš ir
Elena fotografavom. Tačiau fotografuodami ir filmuodami baisiai sušalom rankas.
Labiausiai nustebom, kai pamatėm, kad visi termometrai rodė +1. Bet dėl vėjo
jaučiama temperatūra buvo apie -10. Grįžę į viešbutį peržiūrėjome nuotraukas ir
ėjom miegoti.
Šeštadienis,
Gruodžio 27, 3-čia kelionės diena
6.50 Pajudėjome iš Ženevos ir pervažiavę labai daug tunelių atsidūrėme
Prancūzijoje. Susipykome su blondine (GPS‘u). Tačiau pasinaudoję žemėlapiais
bei rodyklėmis kelią radome.
9.00 pasiekėme Les Menuires, kuro vos vos užteko, nes išsukus iš
autostrados, nebuvo jokios kolonėlės. Jau baiminomės, kad pritrūkę kuro
užkimšim visą kelią.. Įsipylę kuro patraukėme ieškoti skipass‘ų pardavimo
vietos. Prie kasos sutikome mielą žmogelį, kuris mums pasiūlė savo dar
galiojančius, skipass‘us šeštadieniui. Kai paklausėm „How much?" mūsų didžiulei
nuostabai pasakė, kad nieko. Deja, 2 iš jų buvo skirti vaikams, o 2 suaugusiems,
bet 1 iš jų negaliojantis. Vieną skipass‘ą nusipirkom, o aš važinėjau su
vaikišku.
Tada patraukėme ieškoti slidžių nuomos, kurioje buvome internetu užsisakę
slides. Elenai atnešė slides, o man batus. Atsisėdau ir pradėjau matuotis, tada
atnešė slides ir man, bet suabejojo, tai liepė atsistoti. Kai atsistojau pasakė
‚oooo‘ ir nubėgo nešti normalaus ilgio slidžių. Atrodo per metus tikrai
paaugau.
Iš pradžių išbandėme pietinį šlaitą, bet jis mus nepatiko, trasoje
sniegas kietas, o už trasos kai kur 30cm, kai kur 0cm sniego. Naujos
(nuomuotos) mano ir Elenos Rosignol Bandit slidės nelabai klausė.
Nusprendėme išbandyti šiaurinį šlaitą. Ten buvo šiek tiek geriau -
trasos minkštesnės ir ne taip sumuštos. Nors už trasos sniego irgi nelabai daug
- 30-50cm. Taigi internetinis Les Menuires puslapis apgavo - žadėtus 110cm
sniego galima rasti nebent vaikų sukastose sniego pilyse. Keletą kartų
nusileidę nusprendėme pailsėti. Užsukome į restoranėlį. Po to vėl važinėjome
visą likusią dieną. Šiaurinis šlaitas mums labai patiko. Ant jo žymiai mažiau
žmonių, nes jį sunkiau pasiekti. Pietiniu šlaitu gali čiuožti vos iš savo
trobos išėjęs, o norint patekti į šiaurinį, reikia toliau pačiuožt. Kai
pavargome, grįžome prie mašinos, pasikeitėme batus, ir į - centrą, ieškoti
apartamento raktų. Agentūrą, kurioje reikėjo pasiimti raktus, pavyko rasti
negreit. Reikėjo brautis tarp daugybės žmonių, vaikščioti painiais koridoriais
ir pan. Tačiau raktus šiaip ne taip radome. Tada grįžome prie apartamentų ir
pradėjome nešiotis daiktus. Į galą galvojau, kad rankos nutrūks.
Sekmadienis, Gruodžio 28, 4-ta kelionės diena
Pabudome ir atsikėlėme. Pro balkoną matyti
nuostabaus grožio kalnų peizažas. Valgom žiūrėdami į jį. Pusryčiams virti
kiaušiniai ir sumuštiniai su bagete ir bandelės. Užsisakėm, kad bandeles ir
bagetę rytais atneštų ir padėtų prie durų.
Pasikeliame savo namų keltuvu. Šiandien
nusprendėme tyrinėti Val Thorens regioną. Į jį nusileidome smagia ir daug
gražių vaizdų atveriančia trasa. Pačiam Val Thorens‘e žmonių knibždėlynas.
Pagrindine, tarp namų einančia trasa leidžiasi minios žmonių. Nėra vietos net
kur posūkį padaryti. Galima pagalvot, tai vienintelė visam regione atidaryta
trasa. Iš jos greitai dingom, ir keltuvu pasikėlėm į nuošalesnę vietelę. Ten
trasos žymiai geresnės ir minkštesnės. Mūsų slidėm jos žymiai labiau patiko.
Žmonių irgi vos vienas kitas. Atgaiva. Tobulinom savo techniką ir mėgavomės
čiuožimu.
Beje, visam Trois Vallees regione trasų žymėjimas gerokai skiriasi nuo
kitų mūsų lankytų Italijos ir Austrijos kurortų. Mėlynos trasos primena
raudonas, o kai kurios raudonos čia statesnės už juodas.
Bet sniego trūkumas ir čia jautėsi. Kai kur akmenys ant trasos, kai kur
žolė išlindus. Nusprendėme, kad laikas pailsėti, užsukome į kelis restoranus,
bet arba vietos negaudavome, arba kainos nepatikdavo.
Galiausiai vieną tinkamą suradom. Atsisėdom, pasidėjom daiktus ir
nuėjom ieškoti maisto. Pagal prancūzišką tvarką (t.y. betvarkė, chaosas) nieko
nesupratom. Galiausiai mums pasakė, kad čia tik baras, norint pavalgyti reikia
eiti laiptais žemyn. Nulipome, susiradome kur galima nusipirkti maisto ir
pavalgėme.
Kai išėjome pastebėjome, kad vėjas gerokai
pastiprėjęs. Vis dėl to nusprendėme keltis kėdutėmis, o jos čia beveik visos
atviros. Šitos irgi ne išimtis. Kai pradėjome keltis vėją dar stipriau pajutome
savo žandais. Žandams vėjas ir šaltis (šiandien
visą dieną -10) nepatiko. Teko apsimuturiuoti šalikais ir kitkuo. O visų kitų
neapdengtų vietų nelaimei kėdutės buvo labai labai ilgos ir lėtos. Ant žemės ne
ką geriau. Taigi sprukome ten, kur vėjas nepučia. Kadangi pavargome, o ir trasos
buvo sumuštos, nusprendėme grįžti į Les Menuires. Ten dar blogiau. Tiksliau
košmaras. Ledas, žmonių galybė, gūbriai. Leidomės tam, kad nusileistume. Grįžę
namo išgėrėme sriubos ir išėjome į miestelį.
Džiaugiamės, kad gyvename ne centre, o nuošaliau (Balcons des
Bruyeres), čia ne tiek daug žmonių. Laukiame naujo puraus sniego. Noriu
išbandyti powderį.
Pirmadienis, Gruodžio 29 diena, 5-ta kelionės
diena
Kaip ir vakar kėlėmės 7.30,
kaip ir vakar pasiėmėm bagetę ir
krosantus nuo durų rankenos, kaip ir vakar
valgėm virtus kiaušinius, kaip ir vakar
kėlėmės savo namų keltuvu.
Bet šiandien
tyrinėjome Meribel slėnį. Pasikėlėme ir išlipome. Žandai pajuto, kad šalta,
labai šalta. Iš tikrųjų - temperatūra -18, vėjas apie 60km/h. Pradėjome leistis
gražia raudona trasa. Visa laimė, didžioji dalis jos buvo užuovėjoje. Kai išvažiavome
į plotą kur vėjas pučia, reikėjo pastangų norint išsilaikyti trasoje. Vėjas
pūtė skersai ją ir nešė į šoną. Nusileidome į Meribel-Montaret. Tada pasikėlėme
keltuvu į pietinį šlaitą link Courchevel, bet tenai nesileidome. Leidomės
atgal. Tada dar kartą pasikėlėme į viršų ir nusileidome į Courchevel. Įspūdis:
ir Meribel, ir Courchevel daug žmonių. Nusprendėme kilti į šiaurinį Meribel
šlaitą.
Beje, Meribel slėnyje yra daugiau sniego. Rašo, kad 80cm - visai
tikėtina. Keliose vietose išsukus už trasos, miške, išmėginau powderį. Nors šis
sniegas nelabai priminė powderį. Buvo ganėtinai kietas. Tačiau jausmas kai
slidės panyra po sniegu įdomus. Patiko.
Vėliau kilnojomės kėdutėmis ir bugeliais. Susiradome kelias mažai
išvažinėtas trasas ir kelis kartus jomis nusileidome. Aš dar užsukau į
snowparką. Tai pat patiko. Po to grįžome
namo. Visi buvome pavargę.
Šiek tiek pailsėjome ir vėl tradicinis žygis į miestelį. Papildėme
maisto atsargas ir grįžome.
Čia po slidinėjimo labai populiarus užsiėmimas leistis su pašikniukais
nuo trasų. Mes juo dar nesusigundėme. Tausojame užpakalius.
Vis dar laukiame sniego.
Antradienis, Gruodžio 30, 6-ta kelionės diena
Atsikėlėme, pavalgėme, išėjome.
Net nenusileidę iki keltuvų pajutome, kad nieko
gero nebus. Žiaurus vėjas. Iš tikrųjų. Visam slėnyje veikia vos keli keltuvai.
Visi jie pietiniame šlaite. Atsistojome į didžiulę eilę prie kėdučių. Jomis
besikeldami pastebėjome, kad jau dirba šiaurinis šlaitas. Nusileidome, o ten
irgi didžiulės eilės. Tačiau neturėjome pasirinkimo. Visą dieną iki antros ten
ir slidinėjome. Trasos patiko, nes buvo ganėtinai minkštos. Patiko važinėti
tarp gūbrių ir jais. Nors už trasos sniegas kietokas, vis tiek nusprendėme ten
pasižvalgyti.
Po antros grįžome namo, nes atsibodo stovėti eilėse. Šiandien leidomės žemyn į slėnį, į
Mouttiers miestelį. Reikėjo daugiau ir įvairesnių produktų. Taip pat
pasipildėme degalų atsargas.
Grįžęs susigundžiau išbandyti važinėjimąsi pašikniuku. Nubėgau į artimiausią
parduotuvę ir ten už 4 eurus jį nusipirkau. Lygioje trasoje užpakalis
nenukentėjo. Nors trasa ir lėkšta, greitis pasiekiamas nemažas. Rytoj bandysiu ant statesnių.
Vietinės prognozės žada rytoj sniego.
Tikimės, kad pasitvirtins. Kaip būtų šaunu švęsti naujus metus sningant.
Pažiūrėjome į ciklonų žemėlapį. Atrodo rytoj
ateis mažas cikloniukas, o vėliau ir didesnis.
Trečiadienis, Gruodžio 31, 7-ta kelionės diena
Atsikėlėme, pavalgėme, išėjome.
Vėjas jau buvo dingęs, tačiau atsirado daug debesų. Nusprendėme toliau
tyrinėti Meribel slėnį. Trasos buvo gana minkštos. Taip, kad patiko. Užsikėlėme
į vieną iš aukščiausių slėnio vietų Mont Valon. Nuo jo ilga trasa leidomės iki
Meribel-Motaret. Tada pasikilnoję keltuvais ir pačiuožinėję nusileidome į
Meribel-į. Ten ir praleidome visą likusią dienos dalį. Vėl užsukau į snowparką.
Po pietų iš debesų pradėjo kristi balti dariniai - snaigės. Snigo iki pat
vakaro ir dar visą naktį.
Apie šeštą pajudėjome iš namų link centro. Ten turėjo vykti Naujųjų
sutikimo programa. Taip ir buvo. Iš pradžių freestaileriai rodė triukus ant
tramplyno. Po to vyko įspūdingas lazerių šou. Tada prasidėjo įspūdingiausia
vakaro dalis. Daugiau kaip 100 instruktorių leidosi nuo priešingo šlaito
rankose laikydami deglus. Plačiausioje trasos vietoje jie sustojo ir suformavo
užrašą 2008, o vėliau 2009. Pradėjo šaudyti fejerverkus -jie buvo tikrai
įspūdingi, nors Gardos fejerverkai vis dėl to gražesni. Tada prasidėjo ugnies
šou. O dar vėliau ir diskoteka, bet mes nusprendėme grįžti namo, nes nuo ilgo
stovėjimo paskaudo nugaras ir kojas.
Laukiame ne sniego, o rytojaus.
Ketvirtadienis,
Sausio 1, 8-ta kelionės diena
Atsikėlėm, pavalgėm, išėjom. Pirmą kartą Naujųjų Metų rytą kėlėmės
8-tą. Nors anksti ryte buvo apsiniaukę, kol išėjome išsigiedrijo. Per naktį apačioje
prisnigo 2-4cm sniego. Šiandien
nusprendėme tyrinėti Courchevel slėnį.
Panašu, jog Naujųjų Metų Les Menuires niekas nešventė, eilės prie
keltuvų kaip visada. Tačiau Meribelyje šventimo pėdsakai matyti. Daug mažesnės
eilės prie keltuvų.
Vos pasikėlęs į viršų supratau, kad šiandien
stengsiuos kuo mažiau būti trasoje. Visur prisnigta maždaug 10-15cm sniego.
Čiuožti tokiu sniegu malonumas. Tačiau kur sniego daugiau, reikia pastangų
norint suvaldyti slides. Slidžių valdymo puriame sniege dar neperpratau. Ypatingai
sunku čiuožti stačiais šlaitais. Dar sunkiau gūbriais. Dėl to, kad gūbrių
viršuje kietas sniegas, o grioviuose tarp jų gilus ir purus.
Courchevel slėnyje, kaip ir visur kitur, radome nuošalią ir nuostabią,
beveik be žmonių vietą. Visi vienu balsu nusprendėme, kad tai gražiausia vieta
iš visų mūsų aplankytų per šias atostogas. Pušaitės, akmenys, slėniai. Vaizdas
nepakartojamas. Tarp trasų esantys slėniai apdrėbti puraus sniego sluoksniu.
Pagrinde jais ir važinėjome. Su Arnu buvome įlindę į miškelį. Pats čiuožimas
nėra labai išskirtinis ar gražus (nes stengiesi neįvažiuoti į medį), bet
aplinka nepakartojama. Įspūdžiai nerealūs. Visko atpasakoti neįmanoma, reikia
patirti pačiam. Grįždami išsukom gana toli už trasos. Purus, mažai išvažinėtas
sniegas, džiugino kojas ir akis. Įdomiausia dalis buvo tada, kai leidomės 4-6m pločio
tarpekliu tarp uolų. Uolų aukštis šalia 4-6m. Ši vieta taip pat buvo stačiausia,
kokia man yra kada nors tekę leistis.
Penktadienis, Sausio 2, 9-ta kelionės diena
Vos prabudęs ir pramerkęs akis supratau, kad bus gera slidinėjimo
diena. Giedra ir nei debesėlio. Išėjęs į lauką pajutau, kad ganėtinai šalta. Tai
irgi gerai - nebus pratirpęs purus sniegas.
Šiandien
nusprendėme grįžti Courchevel slėnį. Labai jau jis vakar
mums patiko. Važiavom šiek tiek kitu maršrutu nei įprastai. Nusileidom iki pat
Meribel ir tik iš ten kėlėmės į viršų. Besikeldami pastebėjome gražų, šiek tiek
išvažinėtą lauką. Jame buvo ir pušaičių ir akmenų. Leidomės. Pradžia nekokia,
kietas, nutirpęs sniegas. Tačiau laukas, kurį matėme, tikrai buvo fainas. Sniegas
tikrai gilus (kai kur iki kelių važiuojant slidėmis). Tačiau tai įtakojo keletą
griuvimų. Man važiuojant viena slidė įsmigo į pusnį, o su kita aš nuvažiavau.
Arnas su Elena taip pat griuvo. Deja, man vienas iš griuvimų baigėsi nevisai
sėkmingai. Netyčia įvažiavau į apsnigtų akmenų lauką. Už vieno iš jų užkliuvau
ir verčiausi, bet greit sustojau. Deja, mane sustabdė kitas akmuo. Į jį
atsitrenkiau su keliu. Tikiuosi tai tik sutrenkimas. Toliau leistis irgi nebuvo
lengva. Labai statu ir purus sniegas. Prie tokių sąlygų nebuvom pripratę, dėl
to staigius posūkius daryti buvo sunku. Visa tai dar apsunkino baimė
atsitrenkti į akmenis ar medžius. Viskas baigėsi gerai.
Tada pagaliau pasiekėm Courchevel. Ten vėl važiavom į savo pamėgtą
slėnį. O iš ten grįždami užsukome į šalia juodos trasos esančius
laukus-šlaitus. Per tarpeklį nevažiavom, bet važiavom dar už jį statesniu
šlaitu. Apačioje tėtis pastebėjo tramplynuką. Pasiūlė man šokti, ir aš, žinoma,
sutikau. Deja, nepastebėjau, kad jis meta ne į priekį, o į viršų. Taigi dėl
šios tramplynuko savybės ir didelio greičio po šuolio nusileidau ant nugaros.
Viena koja liko virš galvos, o kita slidės galu nusileido į sniegą. Ją stipriai
sumušiau. Atrodo trenkėsi į bato galinę dalį. Tačiau, atrodo, nieko rimto
neatsitiko. Koja visas savo funkcijas atlikti gali.
Pietų pertraukos, norėdami kuo daugiau pasivažinėti, nedarėm. Ir namo
grįžom tik 16.10. Atidavėm nuomuotas slides (jos, beja, mums labai patiko) ir
batus. Tada pailsėjome.
Ir prasidėjo nemaloniausia atostogų dalis. Daiktų krovimasis ir
kambario tvarkymas. Susikraut daiktus ilgai netrukom. Sunkiau buvo daryt
sumuštinius. Kai viską paruošėm, pradėjom nešiot į mašiną. Tai buvo šiek tiek
lengviau, nei nešiot iš mašinos. Buvau nubėgęs ir iki parduotuvės. Pritrūkom
vandens. Vakarienei makaronai.
Šeštadienis,
Sausio 3, 10-ta kelionės diena
Kėlėmės 6.00. Susidėjome likusius daiktus ir į mašiną. Prie durų
sutinkame vaikinuką, kuris mums atiduoda paskutines bagetes ir bandeles. Juos
taip pat dedame į maisto krepšį ir tęsiame kelionę mašinos link.
Tada nuvažiavom į centrą atiduoti raktų. Perbėgome painių koridorių
labirintą, bet dėžutės, į kurią reikia įmesti raktus, neradome. Eidami atgal
randame galeriją, kurioje yra ta agentūra, iš kurios paėmėme raktus, bet
galerija atitverta grotomis. Nuėjome prie kito galerijos galo. Jis irgi
atitvertas grotomis, bet per grotas prakišus ranką galima pasiekti dėžutę. Ten
raktus ir palikome.
Deja, kelyje jau pilna žioplių važiuojančių 30km/h greičiu. Paskui juos susidaro didžiulės mašinų
kariuomenės (eilės). Per 30min. šiaip ne taip nusileidžiame nuo kalno. Visa
laimė, autostradoje kamščių dar nėra.
Ką gi, galima atsipalaiduoti. Pavalgau, pamiegu, prabundu ir pasirodo,
kad mes jau Šveicarijoje. Už Berno papuolame į mažą kamštuką. Prie Baselio mus
pasitiko dar vienas, nedidukas kamštukas. Dar pavalgau, dar pamiegu ir mes jau
Vokietijoje. Prie Freiburgo vėl kamštukas. Prieš išsukant iš A5 - vėl kamštis.
Tačiau įsukus į A6 visi kamščiai dingo.
Likus 30km iki Berlyno pradėjo snigti. Berlyne irgi sninga. Visi
sutinkame, kad geriau jau būtų daugiau snigę kalnuose, o ne kelyje.
Sekmadienis,
Sausio 4, 11-ta kelionės diena
Atsikėlėme 6.30. Visa laimė, kad naktis nebuvo šalta, tai visas sniegas
nutirpo, nereikėjo mašinos valyt. Apie 8.00 jau buvome Lenkijoje. Autostrada
einanti nuo Poznanės link Varšuvos jau pratęsta kelis km link Varšuvos pusės.
Pravažiavus Varšuvą atsitiko nelaimė - beveik baigėsi maisto atsargos.
Liko tik kelios baronkytės, obuolių sūrio ir šiek tiek majonezo. Teks
susiveržti diržus.
Už Lomžos patyrėme įdomų reiškinį. Žemumose tyvuliavo rūkas. Atrodo
įprasta. Tačiau įvažiavus į tas rūko zonas temperatūra žaibiškai nukrisdavo 2-4
laipsniais. Ir taip buvo šalta apie -10, bet tose zonose temperatūra nukrisdavo
iki -18, o ties Lietuvos siena nukrito net iki -20.
Bendrai
Kelionė visiems labai patiko. Pirmą kartą rimčiau išbandėm off-piste
slidinėjimą. Regionas labai didelis - taip kad buvo galima rasti nuošalių
vietelių be žmonių. Tiesa, trasų žymėjimas ir aptarnavimas palyginus su
Austrija ir Italija nekoks.
Rytis
Ryčio filmukas iš kelionės:
Būkite pirmas komentuotojas
Tik registruoti nariai gali komentuoti. Prisijungite arba registruokitės.