Kelionė į Les Menuires

Šiais metais slidinėti nusprendėme važiuoti per Kalėdas ir Naujus Metus, nes man buvo atostogos, o Arnui ir Elenai reikėjo imti tik tris dienas atostogų. Pasirinkome Trois Vallees regioną, nes jis vienas iš didžiausių Alpėse, virš 600km trasų. Taigi, tikėjomės, kad net per Naujus Metus prie keltuvų eilės nebus kosminės. Taip pat seniai jau knietėjo išbandyti Prancūzijos trasas.

Ketvirtadienis, Gruodžio 25, 1-ma kelionės diena

7.30 Atsikėlę pradėjome ruoštis į kelionę. Susidėjome likusius daiktus ir patraukėme į mašiną.

8.05 Visi daiktai jau mašinoje (tikėkimės nieko nepalikome).

Per Lenkiją persikratėme ganėtinai greitai. Apie 18 valandą vietos laiku buvome Berlyne.

Penktadienis, Gruodžio 26, 2-ta kelionės diena

Atsikėlėme, susikrovėme daiktus ir išėjome iš viešbučio.

Pasirodo naktį buvo minusinė temperatūra, tai užšalo langai. Kol Arnas valė langus, aš ir Elena apsitvarkėme mašiną. Tada pagaliau pajudėjome.

Teko padiskutuoti su GPS‘u, atsižvelgti į Michelin gido nuomonę, tada dar pasitarti tarpusavyje ir nuspręsti, pro kur važiuojam. Vėliau patekom į du nedidelius kamščius. Apie 3-ią įvažiavom į Šveicariją. Čia labai daug tunelių. Pusę šešių atvykom į Ženevą.

Po to dar pasivaikščiojome po miesto centrą. Arnas filmavo, o aš ir Elena fotografavom. Tačiau fotografuodami ir filmuodami baisiai sušalom rankas. Labiausiai nustebom, kai pamatėm, kad visi termometrai rodė +1. Bet dėl vėjo jaučiama temperatūra buvo apie -10. Grįžę į viešbutį peržiūrėjome nuotraukas ir ėjom miegoti.

Šeštadienis, Gruodžio 27, 3-čia kelionės diena

6.50 Pajudėjome iš Ženevos ir pervažiavę labai daug tunelių atsidūrėme Prancūzijoje. Susipykome su blondine (GPS‘u). Tačiau pasinaudoję žemėlapiais bei rodyklėmis kelią radome.

9.00 pasiekėme Les Menuires, kuro vos vos užteko, nes išsukus iš autostrados, nebuvo jokios kolonėlės. Jau baiminomės, kad pritrūkę kuro užkimšim visą kelią.. Įsipylę kuro patraukėme ieškoti skipass‘ų pardavimo vietos. Prie kasos sutikome mielą žmogelį, kuris mums pasiūlė savo dar galiojančius, skipass‘us šeštadieniui. Kai paklausėm „How much?" mūsų didžiulei nuostabai pasakė, kad nieko. Deja, 2 iš jų buvo skirti vaikams, o 2 suaugusiems, bet 1 iš jų negaliojantis. Vieną skipass‘ą nusipirkom, o aš važinėjau su vaikišku.

Tada patraukėme ieškoti slidžių nuomos, kurioje buvome internetu užsisakę slides. Elenai atnešė slides, o man batus. Atsisėdau ir pradėjau matuotis, tada atnešė slides ir man, bet suabejojo, tai liepė atsistoti. Kai atsistojau pasakė ‚oooo‘ ir nubėgo nešti normalaus ilgio slidžių. Atrodo per metus tikrai paaugau.

Iš pradžių išbandėme pietinį šlaitą, bet jis mus nepatiko, trasoje sniegas kietas, o už trasos kai kur 30cm, kai kur 0cm sniego. Naujos (nuomuotos) mano ir Elenos Rosignol Bandit slidės nelabai klausė.

Nusprendėme išbandyti šiaurinį šlaitą. Ten buvo šiek tiek geriau - trasos minkštesnės ir ne taip sumuštos. Nors už trasos sniego irgi nelabai daug - 30-50cm. Taigi internetinis Les Menuires puslapis apgavo - žadėtus 110cm sniego galima rasti nebent vaikų sukastose sniego pilyse. Keletą kartų nusileidę nusprendėme pailsėti. Užsukome į restoranėlį. Po to vėl važinėjome visą likusią dieną. Šiaurinis šlaitas mums labai patiko. Ant jo žymiai mažiau žmonių, nes jį sunkiau pasiekti. Pietiniu šlaitu gali čiuožti vos iš savo trobos išėjęs, o norint patekti į šiaurinį, reikia toliau pačiuožt. Kai pavargome, grįžome prie mašinos, pasikeitėme batus, ir į - centrą, ieškoti apartamento raktų. Agentūrą, kurioje reikėjo pasiimti raktus, pavyko rasti negreit. Reikėjo brautis tarp daugybės žmonių, vaikščioti painiais koridoriais ir pan. Tačiau raktus šiaip ne taip radome. Tada grįžome prie apartamentų ir pradėjome nešiotis daiktus. Į galą galvojau, kad rankos nutrūks.

Sekmadienis, Gruodžio 28, 4-ta kelionės diena

Pasikeliame savo namų keltuvu. Šiandien nusprendėme tyrinėti Val Thorens regioną. Į jį nusileidome smagia ir daug gražių vaizdų atveriančia trasa. Pačiam Val Thorens‘e žmonių knibždėlynas. Pagrindine, tarp namų einančia trasa leidžiasi minios žmonių. Nėra vietos net kur posūkį padaryti. Galima pagalvot, tai vienintelė visam regione atidaryta trasa. Iš jos greitai dingom, ir keltuvu pasikėlėm į nuošalesnę vietelę. Ten trasos žymiai geresnės ir minkštesnės. Mūsų slidėm jos žymiai labiau patiko. Žmonių irgi vos vienas kitas. Atgaiva. Tobulinom savo techniką ir mėgavomės čiuožimu.

Beje, visam Trois Vallees regione trasų žymėjimas gerokai skiriasi nuo kitų mūsų lankytų Italijos ir Austrijos kurortų. Mėlynos trasos primena raudonas, o kai kurios raudonos čia statesnės už juodas.

Bet sniego trūkumas ir čia jautėsi. Kai kur akmenys ant trasos, kai kur žolė išlindus. Nusprendėme, kad laikas pailsėti, užsukome į kelis restoranus, bet arba vietos negaudavome, arba kainos nepatikdavo. 

Galiausiai vieną tinkamą suradom. Atsisėdom, pasidėjom daiktus ir nuėjom ieškoti maisto. Pagal prancūzišką tvarką (t.y. betvarkė, chaosas) nieko nesupratom. Galiausiai mums pasakė, kad čia tik baras, norint pavalgyti reikia eiti laiptais žemyn. Nulipome, susiradome kur galima nusipirkti maisto ir pavalgėme.

Džiaugiamės, kad gyvename ne centre, o nuošaliau (Balcons des Bruyeres), čia ne tiek daug žmonių. Laukiame naujo puraus sniego. Noriu išbandyti powderį.

Pirmadienis, Gruodžio 29 diena, 5-ta kelionės diena

Kaip ir vakar kėlėmės 7.30, kaip ir vakar pasiėmėm bagetę ir krosantus nuo durų rankenos, kaip ir vakar valgėm virtus kiaušinius, kaip ir vakar kėlėmės savo namų keltuvu.

Bet šiandien tyrinėjome Meribel slėnį. Pasikėlėme ir išlipome. Žandai pajuto, kad šalta, labai šalta. Iš tikrųjų - temperatūra -18, vėjas apie 60km/h. Pradėjome leistis gražia raudona trasa. Visa laimė, didžioji dalis jos buvo užuovėjoje. Kai išvažiavome į plotą kur vėjas pučia, reikėjo pastangų norint išsilaikyti trasoje. Vėjas pūtė skersai ją ir nešė į šoną. Nusileidome į Meribel-Montaret. Tada pasikėlėme keltuvu į pietinį šlaitą link Courchevel, bet tenai nesileidome. Leidomės atgal. Tada dar kartą pasikėlėme į viršų ir nusileidome į Courchevel. Įspūdis: ir Meribel, ir Courchevel daug žmonių. Nusprendėme kilti į šiaurinį Meribel šlaitą.

Beje, Meribel slėnyje yra daugiau sniego. Rašo, kad 80cm - visai tikėtina. Keliose vietose išsukus už trasos, miške, išmėginau powderį. Nors šis sniegas nelabai priminė powderį. Buvo ganėtinai kietas. Tačiau jausmas kai slidės panyra po sniegu įdomus. Patiko.

Vėliau kilnojomės kėdutėmis ir bugeliais. Susiradome kelias mažai išvažinėtas trasas ir kelis kartus jomis nusileidome. Aš dar užsukau į snowparką. Tai pat  patiko. Po to grįžome namo. Visi buvome pavargę.

Šiek tiek pailsėjome ir vėl tradicinis žygis į miestelį. Papildėme maisto atsargas ir grįžome.

Čia po slidinėjimo labai populiarus užsiėmimas leistis su pašikniukais nuo trasų. Mes juo dar nesusigundėme. Tausojame užpakalius.

Vis dar laukiame sniego.

Antradienis, Gruodžio 30, 6-ta kelionės diena

Atsikėlėme, pavalgėme, išėjome.

Net nenusileidę iki keltuvų pajutome, kad nieko gero nebus. Žiaurus vėjas. Iš tikrųjų. Visam slėnyje veikia vos keli keltuvai. Visi jie pietiniame šlaite. Atsistojome į didžiulę eilę prie kėdučių. Jomis besikeldami pastebėjome, kad jau dirba šiaurinis šlaitas. Nusileidome, o ten irgi didžiulės eilės. Tačiau neturėjome pasirinkimo. Visą dieną iki antros ten ir slidinėjome. Trasos patiko, nes buvo ganėtinai minkštos. Patiko važinėti tarp gūbrių ir jais. Nors už trasos sniegas kietokas, vis tiek nusprendėme ten pasižvalgyti.

Po antros grįžome namo, nes atsibodo stovėti eilėse. Šiandien leidomės žemyn į slėnį, į Mouttiers miestelį. Reikėjo daugiau ir įvairesnių produktų. Taip pat pasipildėme degalų atsargas.

Grįžęs susigundžiau išbandyti važinėjimąsi pašikniuku. Nubėgau į artimiausią parduotuvę ir ten už 4 eurus jį nusipirkau. Lygioje trasoje užpakalis nenukentėjo. Nors trasa ir lėkšta, greitis pasiekiamas nemažas. Rytoj bandysiu ant statesnių.

Vietinės prognozės žada rytoj sniego. Tikimės, kad pasitvirtins. Kaip būtų šaunu švęsti naujus metus sningant. Pažiūrėjome į ciklonų žemėlapį. Atrodo rytoj ateis mažas cikloniukas, o vėliau ir didesnis.

Trečiadienis, Gruodžio 31, 7-ta kelionės diena

Atsikėlėme, pavalgėme, išėjome.

Vėjas jau buvo dingęs, tačiau atsirado daug debesų. Nusprendėme toliau tyrinėti Meribel slėnį. Trasos buvo gana minkštos. Taip, kad patiko. Užsikėlėme į vieną iš aukščiausių slėnio vietų Mont Valon. Nuo jo ilga trasa leidomės iki Meribel-Motaret. Tada pasikilnoję keltuvais ir pačiuožinėję nusileidome į Meribel-į. Ten ir praleidome visą likusią dienos dalį. Vėl užsukau į snowparką. Po pietų iš debesų pradėjo kristi balti dariniai - snaigės. Snigo iki pat vakaro ir dar visą naktį.

Apie šeštą pajudėjome iš namų link centro. Ten turėjo vykti Naujųjų sutikimo programa. Taip ir buvo. Iš pradžių freestaileriai rodė triukus ant tramplyno. Po to vyko įspūdingas lazerių šou. Tada prasidėjo įspūdingiausia vakaro dalis. Daugiau kaip 100 instruktorių leidosi nuo priešingo šlaito rankose laikydami deglus. Plačiausioje trasos vietoje jie sustojo ir suformavo užrašą 2008, o vėliau 2009. Pradėjo šaudyti fejerverkus -jie buvo tikrai įspūdingi, nors Gardos fejerverkai vis dėl to gražesni. Tada prasidėjo ugnies šou. O dar vėliau ir diskoteka, bet mes nusprendėme grįžti namo, nes nuo ilgo stovėjimo paskaudo nugaras ir kojas.

Laukiame ne sniego, o rytojaus.

Ketvirtadienis, Sausio 1, 8-ta kelionės diena

Atsikėlėm, pavalgėm, išėjom. Pirmą kartą Naujųjų Metų rytą kėlėmės 8-tą. Nors anksti ryte buvo apsiniaukę, kol išėjome išsigiedrijo. Per naktį apačioje prisnigo 2-4cm sniego. Šiandien nusprendėme tyrinėti Courchevel slėnį.

Panašu, jog Naujųjų Metų Les Menuires niekas nešventė, eilės prie keltuvų kaip visada. Tačiau Meribelyje šventimo pėdsakai matyti. Daug mažesnės eilės prie keltuvų.

Vos pasikėlęs į viršų supratau, kad šiandien stengsiuos kuo mažiau būti trasoje. Visur prisnigta maždaug 10-15cm sniego. Čiuožti tokiu sniegu malonumas. Tačiau kur sniego daugiau, reikia pastangų norint suvaldyti slides. Slidžių valdymo puriame sniege dar neperpratau. Ypatingai sunku čiuožti stačiais šlaitais. Dar sunkiau gūbriais. Dėl to, kad gūbrių viršuje kietas sniegas, o grioviuose tarp jų gilus ir purus.

Courchevel slėnyje, kaip ir visur kitur, radome nuošalią ir nuostabią, beveik be žmonių vietą. Visi vienu balsu nusprendėme, kad tai gražiausia vieta iš visų mūsų aplankytų per šias atostogas. Pušaitės, akmenys, slėniai. Vaizdas nepakartojamas. Tarp trasų esantys slėniai apdrėbti puraus sniego sluoksniu. Pagrinde jais ir važinėjome. Su Arnu buvome įlindę į miškelį. Pats čiuožimas nėra labai išskirtinis ar gražus (nes stengiesi neįvažiuoti į medį), bet aplinka nepakartojama. Įspūdžiai nerealūs. Visko atpasakoti neįmanoma, reikia patirti pačiam. Grįždami išsukom gana toli už trasos. Purus, mažai išvažinėtas sniegas, džiugino kojas ir akis. Įdomiausia dalis buvo tada, kai leidomės 4-6m pločio tarpekliu tarp uolų. Uolų aukštis šalia 4-6m. Ši vieta taip pat buvo stačiausia, kokia man yra kada nors tekę leistis.

Penktadienis, Sausio 2, 9-ta kelionės diena

Vos prabudęs ir pramerkęs akis supratau, kad bus gera slidinėjimo diena. Giedra ir nei debesėlio. Išėjęs į lauką pajutau, kad ganėtinai šalta. Tai irgi gerai - nebus pratirpęs purus sniegas.

Šiandien nusprendėme grįžti Courchevel slėnį. Labai jau jis vakar mums patiko. Važiavom šiek tiek kitu maršrutu nei įprastai. Nusileidom iki pat Meribel ir tik iš ten kėlėmės į viršų. Besikeldami pastebėjome gražų, šiek tiek išvažinėtą lauką. Jame buvo ir pušaičių ir akmenų. Leidomės. Pradžia nekokia, kietas, nutirpęs sniegas. Tačiau laukas, kurį matėme, tikrai buvo fainas. Sniegas tikrai gilus (kai kur iki kelių važiuojant slidėmis). Tačiau tai įtakojo keletą griuvimų. Man važiuojant viena slidė įsmigo į pusnį, o su kita aš nuvažiavau. Arnas su Elena taip pat griuvo. Deja, man vienas iš griuvimų baigėsi nevisai sėkmingai. Netyčia įvažiavau į apsnigtų akmenų lauką. Už vieno iš jų užkliuvau ir verčiausi, bet greit sustojau. Deja, mane sustabdė kitas akmuo. Į jį atsitrenkiau su keliu. Tikiuosi tai tik sutrenkimas. Toliau leistis irgi nebuvo lengva. Labai statu ir purus sniegas. Prie tokių sąlygų nebuvom pripratę, dėl to staigius posūkius daryti buvo sunku. Visa tai dar apsunkino baimė atsitrenkti į akmenis ar medžius. Viskas baigėsi gerai.

Tada pagaliau pasiekėm Courchevel. Ten vėl važiavom į savo pamėgtą slėnį. O iš ten grįždami užsukome į šalia juodos trasos esančius laukus-šlaitus. Per tarpeklį nevažiavom, bet važiavom dar už jį statesniu šlaitu. Apačioje tėtis pastebėjo tramplynuką. Pasiūlė man šokti, ir aš, žinoma, sutikau. Deja, nepastebėjau, kad jis meta ne į priekį, o į viršų. Taigi dėl šios tramplynuko savybės ir didelio greičio po šuolio nusileidau ant nugaros. Viena koja liko virš galvos, o kita slidės galu nusileido į sniegą. Ją stipriai sumušiau. Atrodo trenkėsi į bato galinę dalį. Tačiau, atrodo, nieko rimto neatsitiko. Koja visas savo funkcijas atlikti gali.

Pietų pertraukos, norėdami kuo daugiau pasivažinėti, nedarėm. Ir namo grįžom tik 16.10. Atidavėm nuomuotas slides (jos, beja, mums labai patiko) ir batus. Tada pailsėjome.

Ir prasidėjo nemaloniausia atostogų dalis. Daiktų krovimasis ir kambario tvarkymas. Susikraut daiktus ilgai netrukom. Sunkiau buvo daryt sumuštinius. Kai viską paruošėm, pradėjom nešiot į mašiną. Tai buvo šiek tiek lengviau, nei nešiot iš mašinos. Buvau nubėgęs ir iki parduotuvės. Pritrūkom vandens. Vakarienei makaronai.

Šeštadienis, Sausio 3, 10-ta kelionės diena

Kėlėmės 6.00. Susidėjome likusius daiktus ir į mašiną. Prie durų sutinkame vaikinuką, kuris mums atiduoda paskutines bagetes ir bandeles. Juos taip pat dedame į maisto krepšį ir tęsiame kelionę mašinos link.

Tada nuvažiavom į centrą atiduoti raktų. Perbėgome painių koridorių labirintą, bet dėžutės, į kurią reikia įmesti raktus, neradome. Eidami atgal randame galeriją, kurioje yra ta agentūra, iš kurios paėmėme raktus, bet galerija atitverta grotomis. Nuėjome prie kito galerijos galo. Jis irgi atitvertas grotomis, bet per grotas prakišus ranką galima pasiekti dėžutę. Ten raktus ir palikome.

Deja, kelyje jau pilna žioplių važiuojančių 30km/h greičiu.  Paskui juos susidaro didžiulės mašinų kariuomenės (eilės). Per 30min. šiaip ne taip nusileidžiame nuo kalno. Visa laimė, autostradoje kamščių dar nėra.

Ką gi, galima atsipalaiduoti. Pavalgau, pamiegu, prabundu ir pasirodo, kad mes jau Šveicarijoje. Už Berno papuolame į mažą kamštuką. Prie Baselio mus pasitiko dar vienas, nedidukas kamštukas. Dar pavalgau, dar pamiegu ir mes jau Vokietijoje. Prie Freiburgo vėl kamštukas. Prieš išsukant iš A5 - vėl kamštis. Tačiau įsukus į A6 visi kamščiai dingo.

Likus 30km iki Berlyno pradėjo snigti. Berlyne irgi sninga. Visi sutinkame, kad geriau jau būtų daugiau snigę kalnuose, o ne kelyje.

Sekmadienis, Sausio 4, 11-ta kelionės diena

Atsikėlėme 6.30. Visa laimė, kad naktis nebuvo šalta, tai visas sniegas nutirpo, nereikėjo mašinos valyt. Apie 8.00 jau buvome Lenkijoje. Autostrada einanti nuo Poznanės link Varšuvos jau pratęsta kelis km link Varšuvos pusės.

Pravažiavus Varšuvą atsitiko nelaimė - beveik baigėsi maisto atsargos. Liko tik kelios baronkytės, obuolių sūrio ir šiek tiek majonezo. Teks susiveržti diržus.

Už Lomžos patyrėme įdomų reiškinį. Žemumose tyvuliavo rūkas. Atrodo įprasta. Tačiau įvažiavus į tas rūko zonas temperatūra žaibiškai nukrisdavo 2-4 laipsniais. Ir taip buvo šalta apie -10, bet tose zonose temperatūra nukrisdavo iki -18, o ties Lietuvos siena nukrito net iki -20.

Bendrai

Kelionė visiems labai patiko. Pirmą kartą rimčiau išbandėm off-piste slidinėjimą. Regionas labai didelis - taip kad buvo galima rasti nuošalių vietelių be žmonių. Tiesa, trasų žymėjimas ir aptarnavimas palyginus su Austrija ir Italija nekoks.

Rytis

Ryčio filmukas iš kelionės:

Būkite pirmas komentuotojas

Tik registruoti nariai gali komentuoti.
Prisijungite arba registruokitės.