Slovakija, Žemieji Tatrai

Ši žiema man, kaip snieglentininkui, buvo labai gera. Neigiamos temperatūros, be pertraukų veikiantys slidinėjimo centrai Lietuvoje, du apsilankymai Austrijoje (Tux'e rudienį ir Ski Amade regione sausį). Tačiau artėjant pavasariui labai norėjosi aplankyti kalnus dar kartą. Šiek tiek pritrūkus finansų keliauti į Chamonix kartu su Bures.lt komanda, nusprendžiau paieškoti pigesnių alternatyvų. Pradinis planas buvo vėlgi vykti į Ski Amade regioną, Flachauwinkl ir Zauchensee vietoves, kur veikia vieni didžiausių ir geriausių snieglentininkų parkų Europoje: "Absolut park" ir "Burton Stash". Juose jau teko apsilankyti sausio mėnesį, tačiau nesusirinkus kompanijai - šių planų taip pat teko atsisakyti. Iš pažįstamų atsiliepimų bei informacijos forumuose sužinojau, kad dar prieš daugybę metų lietuvių pamėgta Jasna Slovakijoje, Žemuosiuose Tatruose yra beveik tuščia dėl krizės, o servisas geras - keltuvai veikia.

Taip pat atsižvelgęs į devolvuotą zlotą, bei pigų maistą ir kurą Lenkijoje - pradėjau kelionės organizavimą. Jasnoje teko lankytis praeitais metais ir tikrai nedegiau dideliu susižavėjimu prieš šią kelionę. Prieš akis vis iškildavo didelės eilės prie keltuvų, pakankamai apšiukšlinta Slovakija, ne kokios slidinėjimo sąlygos praeitais metais. Tačiau tai buvo geriau, negu nieko. Į kelionę susirinkome penkiese, nors prieš tai tikėjomės pilno autobusiuko. Vieniems sutrukdė darbai ar mokslai, kitiems finansinės problemos. Išsinuomavę devynių vietų mikro autobusiuką, užsisakę apartamentus - nusiteikėme atostogoms. Visiškai nežinojome ko ten tikėtis. Webkameros rodė, kad sniego yra, paskutinę savaitę prieš kelionę 3 dienas snigo.

2009-03-14 (šeštadienis) 1. diena

Surinkę visą kompaniją (viso labo 5 žmones: aš, Šarūnas, Gytis, Audrius ir Aina), 5:30 ryte išvažiavome iš Vilniaus. Kelionė patogi, gale sėdintys piliečiai galėjo snausti išsitiesę per visą sėdynės ilgį. Už vairo sėdintis Šarūnas ir šalia prie GPS įsitaisęs aš - darbo turėjome daugiau, nors visą kelią iki Varšuvos ir išvažiavimą iš jos žinojau mintinai. Maisto ir kuro Lietuvoje nepirkome, darysime tai Lenkijoje, kur nors toliau už Varšuvos, kadangi bijojome Lietuvių anšlago Augustove ir kituose pasienio miesteliuose. Pirmąją Lietuvių armiją sutikome Lazdijų "Statoil" kolonėlėje. Nors dar tik 7:00 ryto, tačiau žmonės traukia apsipirkti į Lenkiją netgi autobusu. Pagaliau paliekame dar šiek tiek snieguotą Lietuvą ir judame Varšuvos link. Varšuvą pasiekiame apie 12:00 dienos ir papuolame į didelius šeštadieninius kamščius. Stovėdami juose ir prisiminę visus lenkiškus keiksmažodžius maždaug po pusantros valandos išsilaisviname.

Kelionė nuo Varšuvos iki Krokuvos priminė tikrą pavasarį - nė kruopelės sniego, giedras dangus, šviečianti saulutė, +10 laipsnių šilumos už lango. Juokaujame, kad važiuojame kažkur į pietus, o ne į kalnus. Tačiau prieš pat Krokuvą mūsų juokeliai baigiasi, kadangi įvažiuojant į vieną iš nesibaigiančių Lenkijos kaimelių bei po mano frazės vairuotojui "Ar ne per drąsiai čia leki?" iš už kampo iššoka lenkų policininkė ir mandagiai prašo mūsų sustoti. Leistinas greitis kaimelyje 50km/h. Policininkų radaras rodo gražų 90km/h. Be to policininkai "pamiršta" visas anglų ir rusų kalbos žinias ir ant popierėlio užrašę 300 zlotų - tvarkingai įsideda juos į kišenę. Per daug nesiginčijame. Kur ten pasiginčysi su "kurčnebyliais". Toje vietoje tokių pat kaip mes nelaimėlių stovėjo jau gal 5 mašinos. Neblogas biznis! Šiek tiek subjurusia nuotaika pasiekiame Krokuvą ir stojame didesniame prekybos centre nusipirkti maisto. Išties pigu - 5 žmonių maistas savaitei + alkoholis kainavo viso labo apie 400 litų.

Paliekame Krokuvą. Prasideda pirmosios aukštumos, atsiranda nedideli sniego lopinėliai, greitai temsta. Netoli Zakopanės mūsų GPS'as visų pramintas "Jenny" dėl angliškos kalbos, pirmą sykį "nugrybauja" ir priverčia mus suvažinėti papildomus 20km pirmyn - atgal. Į Slovakiją įvažiuojame jau visiškai sutemus. Kelio pakraščiuose pradeda matytis šiek tiek daugiau sniego. Važiuojame per nedidelius kalnų miestelius, tačiau kalnų dėl tamsos nematome. Staiga už vieno miestelio pradedame kilti į kalną ir po keleto minučių iš abiejų kelio pusių matome maždaug po 1-1,5 metro puraus žvilgančio minkšto sniego. Eglių šakos taip pat lūžta nuo sniego storumo. Visų nuotaika pakyla, tačiau apima ir nemažas nerimas. Toliau kylame serpentinu, grandinių ant ratų neturime, o kelias darosi vis prastesnis. GPS'as rodo, kad iki galutinio tikslo liko apie 30 km. Pagaliau serpentinas pradeda leistis ir visi lengviau atsipučiame. Greitis tik 60km/h. Apie 22:00 vakaro, po maždaug 16 valandų kelio pagaliau pasiekiame Liptovsky Mikulash miestelį ir pradedame ieškoti šalia jo esančio mažo kaimelio pavadinimu "Bodice", kur yra mūsų apartamentai. Beieškant pasireiškia ir pirmieji nuovargio požymiai, apsikeičiame keliomis grubesnėmis frazėmis, tačiau maždaug po 15 min. paieškos mes jau savo apartamentuose. Naktis žmogui kainuoja 10 Eurų, o apartamentai pastogėje tikrai puikūs. Teko gyventi prastesniuose  netgi Austrijoje. Pavakarieniavę ir išgėrę po 50 gramų "Žalių devynerių" krentame ilsėtis. Miegas po ilgos kelionės - labai geras. Ryt laukia pirmoji diena ant kalno.

2009-03-15 (sekmadienis) 2. diena

Papusryčiavę judame link kalno. Iki jo - 7 km. Kaimelyje ir visame slėnyje sniego nėra, tačiau įvažiavus į priekalnes - jis pasirodo. Stojame didelėje stovėjimo aikštelėje - toliau važiuoti nebeleidžia policija. Mašinų daug - nerimaujame. Išnuomavę snieglentes Audriui ir Ainai (jiems tai pirmasis kartas kalnuose ir ant snieglenčių) - sėdame į Skibusą ir važiuojame link keltuvų. Sniego pakelėse vis daugėja ir vaizdas pradeda panašėti į prieš tai vakare matytą vaizdą. Atvažiuojame į "varlynuką" po 4vietėmis kėdutėmis. Įsigiję skipasus pradedame pirmąsias pamokas Audriui ir Ainai. Šarūnas ant snieglentės stovi jau nuo sezono pradžios ir jau visai gerai ją valdo, o mes su Gyčiu labiausiai patyrę, slidinėjame jau keletą sezonų. Sniego aplink tikai daug. Porą valandėlių paplušėję su pradinukais ir pastatę juos į "eglutės" vėžes - kylame į kalno viršų. Sniego daug, matuokliai po keltuvais rodo nuo 120 iki 180 cm storį. Žmonių nemažai - visgi savaitgalis, skipasų kainos pavasarinės (diena - 13 Eurų), sniegas minkštas, tačiau jau pakankamai išvažinėtas net ir už trasų. Trumpai apšilę trasose - sukame iš jų. Šarūnui dar nedrąsu, todėl jis lieka mokyti pradinukų. Dviese su Gyčiu leidžiamės užtrasėmis ir randame visiškai nedaug išvažinėtų vietų, kuo ir džiaugiamės visą likusią dienos dalį.

Taip pat nučiuožiame apžiūrėti ir snieglentininkų parko, kuris ir buvo pagrindinis mūsų kelionės tikslas, tačiau esant puriam sniegui, jame per daug neužsibūname. Dienos pabaigoje pradeda smarkokai snigti ir tai džiugina - ryt turėsime šviežio sniego. Dieną aplaistę bokalu alaus kalno papėdėje važiuojame į apartamentus ilsėtis.

2009-03-16 (pirmadienis) 3. diena

Ryte užtvaros priekalnėse nebėra. Mašinų taipogi. Savo autobusiuku nuvažiuojame prie pat šešiaviečio keltuvo. Savaitgalis baigėsi - ant kalno liko tik mašinos su lietuviškais, lenkiškais, estiškais, latviškais, bulgariškais numeriais bei keli slovakai, matyt pamiršę, kad savaitgalis pasibaigė. Žmonių trasose yra, tačiau jie išsisklaidę, tad eilių prie keltuvų visai nėra. Trasos paruoštos idealiai, jokių gūburių ar sumušimų, tačiau jos mūsų nedomina. Pradinukus užkeliame 6-viečiu keltuvu ir paliekame pačioje dešiniausioje ilgoje mėlynojoje trasoje. Pradžioje šią mintį sutikę su didele baime ir stresu, dienos gale jie mums pasakė didelį AČIŪ. Juk bet kur jų nekeltume. Patys neriame į miškus po 6-viečiu keltuvu. Per naktį pasnigo maždaug apie 10 centimetrų, tad sniegas visiškai nepaliestas.

Važiuodamas užtrase mišku - negali nė sekundei atsipalaiduoti, kadangi tarpai tarp medžių labai maži, o kartais tenka pračiuožti pro tokius, kur vos telpa snieglentė ir pats žmogus. Iki pietų išraižę miškelius po 6-viečių keltuvu - bandome pasikelti į aukštesnę vietą senu dviviečiu keltuvu, tačiau jis dėl rūko ir vėjo nedirba. Kairėje pusėje pamatome nuošalų bugeliuką ir mėlynąja trasa važiuojame prie jo. Įtariu, kad rasime daug šviežio sniego.Taip ir yra. Žmonės juo nesikelia - iš paskos užsikėlęs Ski Patrol, pamatęs mūsų įgūdžius be jokių pastabų patraukia savo keliais, o mes leidžiamės tuščiu slėniu, vėliau pereinančiu į mišką. Slėnio viršus kietokas - šiek tiek supustytas, tačiau artėjant prie miško - sniegas minkštėja ir gilėja.

Įčiuožiame į mišką - sniego iki pusės - minkštutėlis. Tarpai tarp medžių idealūs. Daugybė apsnigtų kelmų ir gūburių, per kuriuos šokinėjame. Šią vieta vienareikšmiškai išrinkome geriausia vieta visame kurorte. Dienos pabaigoje vėl po truputi sninga. Pavargę, tačiau patenkinti, traukiame namo.

2009-03-17 (antradienis) 4. diena

Naktį kalnuose pasnigo, tačiau vos keletą centimetrų. Pakeliui link kalno pagaliau šviečia saulė (dvi dienas prieš tai buvo rūkas, apsiniaukę, snyguriavo). Iš toli šviečia visiškai balta kalno viršūnė. Vaizdas nepakartojamas. 

Pabandę pasukti už trasų, suprantame, kad nieko gero ir įdomaus neberasime. Visos įmanomos vietos išvažinėtos per pastarąsias dvi dienas, daugybė vėžių, nepaliesto sniego lopinėlių atrasti darosi vis sunkiau. Pasukame į snieglenčių parką. Labai smagi tramplynų linija. Iš pažiūros maži - tačiau "šveičiantys" į maždaug 2 metrų aukštį ir po 6-10 metrų į priekį.

Taip pat nemažai slydimo dėžių bei turėklų, tačiau turėklai padaryti netvarkingai ir nesaugiai. Pats parkas šiek tiek neprižiūrėtas, tad dieną leidžiame ant tramplynų linijos, kuri atrodo saugiausiai ir smagiausiai. Šiek tiek erzina patekimas į parką, kadangi pradžioje reikia pasikelti 6-viečiu keltuvu, tada pračiuožti mėlyną trasą, veliau per nedidelį pakilimą snieglente užšuoliuoti į raudoną trasą ir tik tada pasiekiamas parkas. Visas procesas užtrunka apie 30 minučių, o gal ir ilgiau.

Po pietų saulė dingsta - vėl užplaukia debesys - stoja rūkas. Ant kalno pradeda smarkiai snigti. Tai reiškia - kad ryt turėsime puraus sniego. Važiuojame namo - miestelyje lyja - sniego nėra. Pavakarieniavę sėdame žiūrėti snieglentininkų filmų ir staiga mano akys užkliūva už stoglangio. Jis visas pilnai padengtas sniegu. Lekiame į balkoną. Miestelyje smarkiai sninga ir jau susidaręs maždaug 10 cm sniego sluoksnis. Galime tik nutuokti kas darosi ant kalno. Su nekantrumu laukiame rytojaus.

2009-03-18 (trečiadienis) 5. diena

Tik atsikėlęs iškart puoliau į balkoną žiūrėti kas darosi lauke. O ten apie 30cm sniego, kurio prieš tai miestelyje net nebuvo. Skubinu kompaniją kuo greičiau keltis ir ruošitis ant kalno. Vaizdas pakelėse džiugina. Net miestelyje medžiai lūžta nuo sniego. Įvažiavus į kalnus vėl pasidaro neramu - grandinių neturime, kelias slidus. Gerai, kad pabarstyta smulkios skaldos, kuri ir padeda automobiliui laikytis ant kelio. Toliau sninga. Mašinų prie pat kalno nedaug. Tačiau netrukus suprantame kodėl. Ant kalno siaučia pūga, sninga - stiprus vėjas. Šešiavietis keltuvas nedirba. Veikia tik šalia esantis bugeliukas ir viena raudona trasa. Sniego begalės. Žiūrime planą ir tikimės, kad užsikėlę šiuo bugeliuku pateksime bent į sniego parką. Prie jo didelė eilė. Visgi bugeliukas ne tas, o užsikėlę nusileidžiame dešiniau veikiančios trasos. Puraus sniego gal 50 cm. Lenta tiesiog "plaukia" sukeldama dideles puraus sniego bangas, tačiau užtrasė trumpa. Eilė prie bugeliuko ilgėja, užsidarinėja šalia kalno esantys restoranėliai. Einu į kasas pasiteirauti, kokie keltuvai veikia ir ar yra galimybė, kad juos šiandiena paleis. Sužinau, kad veikia tik minėtasis bugeliukas ir 4-vietės kėdutės "varlynuke". Į klausimą "Ar vėliau keltuvai vėliau veiks?", gaunu nedžiuginantį atsakymą "Probably not, because the wind is too strong". Nukabinę nosis sukame namų link. Dienos visgi gaila. Nuotaiką šiek tiek pakelia aikštelėje dirbantys, šiek tiek prasigėrę, bet labai linksmi diedukai, kuriems užkliūva ant mūsų autobusiuko galo užrašyta įmonės, mums išnuomavusios autobusiuką reklama ir mobiliojo telefono numeriai su kryžiukais. Išties - šriftas šiek tiek primena laidojimo paslaugų įmonės reklamą, o diedukai, rodydami į kryžiukus šalia telefono numerių laužyta rusų/lenkų/slovakų kalba mums leidžia suprasti, kad "Odin vaditel kaput" (rodo į pirmąjį telefono numerį), "Vtoroj vaditel kaput" (rodo į antrąjį numerį) ir piešdami ant purvino kėbulo trečiąjį kryžiuką leidžia suprasti, kad mūsų vairuotojas Šarūnas bus "Tretij". Visa tai jie mums paaiškino su didele humoro doze. Iš tiesų - grandinių mes neturime, o tokiais kelias važinėti siaučiant pūgai iš tiesų pavojinga. Grįžtame į apartamentus. Nuotaika nekokia. Atsidaręs skardinę alaus sėdu žiūrėti filmų, bei ruošiuosi gaminti pietus. Šarūnas su Gyčiu tuo metu tiesiog už apartamentų ant nedidelės kalvelės susikasa nedidelį tramplyną ir bando bent taip išnaudoti per naktį iškritusį sniegą. Audrius su Aina ilsisi. Diena praslenka labai lėtai. Nuotaiką dar labiau sugadina vakarinis incidentas. Dalis kompanijos, išvažiavę į miestelį pavakarieniauti, ne tik neranda veikiančio restorano, bet ir užsidirba antrąją baudą už pamirštą parodyti posūkį išvažiuojant iš žiedo. Šį kartą slovakų policininkai net tik moka angliškai, bet ir išrašo oficialią 46 Eurų baudą.

2009-03-19 (ketvirtadienis) 6. diena

Sniegas šiek tiek šlapias, sunkokas, tad pakankamai greit kerta per kojas. Viename iš miškelių patiriu didžiausią kelionės kuriozą. Nesuvaldęs snieglentės įvažiuoju po smarkiai apsnigtos eglės šakomis ir įkrentu į didelė duobę po egle. Sniego iki kaklo, o po eglės šakomis susiformavusi duobė, kadangi sniegas po jomis nenukrenta. Snieglentė užstringa tarp sniego, šakų ir šaknų. Išsikrapštyti negaliu. Šalia sustojęs Gytis nerimauja, kad "linksiu ten gyventi", o man baisiausia tuo momentu buvo, kad toje duobėje po šakomis nežiemotų koks plėšrusis gyvūnėlis ir pakeltas iš žiemos miego nešoktų į veidą. Jausmas tuo momentu tikrai buvo ne iš gerųjų. Pagaliau atsisegęs snieglentę po 5 minučių pastangų išsikrapščiau iš duobės, iš paskos ištempdamas ir snieglentę. Toliau 5 minutes sekė nesustabdomas mano ir Gyčio juokas, negailint įvairiausių pašiepiančių replikų.

2009-03-20 (penktadienis) 7. diena

2009-03-21 (šeštadienis) 8. diena

Per savaitę, praleistą kalnuose įpratome eiti miegoti 22:00 vakaro ir keltis 07:00 ryto, tad šis rytas buvo ne išimtis. Baigę pakuotis paskutinius daiktus ir atsisveikinę su tikrai malonia šeimininke, patraukėme link Liptovskyj Mikulash. Sustojame prie didelio supermarketo ieškoti paskutinių lauktuvių, tačiau jis dar nedirba - anksti. Nutariame negaišti laiko ir patraukti link Ružomberok miestelio, tikėdamiesi parduotuvę rasti ten. Ružomberoką kaip kryptį pasirinkome ir dėl geresnio kelio į Lenkijos pusę, kadangi po šitiek iškritusio sniego nenorėjome rizikuoti ir grįžti tais pačiais serpentinais be grandinių.

Šarūnas, Audrius ir Aina įsisuko į parduotuvėles nedideliame Ružomberok senamiestyje, o mes su Gyčiu tuo metu stūmėme laiką prie automobilio. Savo draugus ir artimuosius jau senai esu įpratinęs, kad į kalnus važiuoju ne blaškytis po parduotuves ieškodamas lauktuvių, o ilsėtis. Vėl Slovakija mums "pakišo kiaulę". Oras važiuojant namo buvo puikus. Visą kelią švietė saulė, kurios spėjome pasiilgti per visą savaitę. Taip pat antrą sykį ir šį kartą jau net 80km pirmyn - atgal mus pavedė mūsų GPS'as "Jenny". Kolonėlėje, už paskutinius eurus teko pirkti žemėlapį, tačiau per daug nesikrimtome, kadangi turėjome gerą progą ilgiau pasidžiaugti kalnų vaizdu.

Į Lietuvą įvažiavome apie 1 valandą nakties, tačiau Vilnių pasiekėme tik apie 5 valandą ryto, kadangi nuo pat Lietuvos - Lenkijos sienos visame kelyje buvo visiškas plikledis. Pavargę, tačiau pilni įspūdžių pagaliau griuvome į savo lovas, o purus slovakiškas sniegas užgožė net ir dvi kelionėje sumokėtas baudas. 

Simas

Būkite pirmas komentuotojas

Tik registruoti nariai gali komentuoti.
Prisijungite arba registruokitės.