Kelionė i Chamonix buvo labiausiai laukiamas metų įvykis. Chamonix kurortas yra aukščiausios Europos viršūnės - Montblano papėdėje. Ši vietovė mus traukė savo didžiuliais freeride slidinėjimui skirtais maršrutais. Pradedant Aguille du Midi, Grant Montet, ir baigiant plačiais laukais tarp siaurų trasų.

Kelyje užtrukome lygiai 25 valandas. Nuvažiavom 2000 km ir mes jau savo apartamentuose - Planards. Kadangi atvykome ryte, tai užkandome ir dalis komandos sukruto slidinėti. Pasidalinome per pusę:  vieni miegoti, kiti slidinėti. Aš likau prie pirmųjų. Po antrųjų apšilimo  pavakarieniavom ir vėl miegoti.

Pirmadienis

Pirma rimta slidinėjimo diena. Buvau labai gerai nusiteikęs. Įlipome į girgždančias kabinas ir iš lėto pasikėlėme į Brevent regioną. Pasikėlėme visais keltais, išskyrus vagonėliu į kairę slėnio pusę, nuo kurio leidosi juoda trasa. Artėjo pietų metas ir patraukėme atgal prie starto vietos, kad atsigertume arbatos ir ko nors užkąstume. Restorane mus sutiko labai pikta padavėja, dėl to nusprendėme šiandien visai nieko nevalgyti ir pasikėlėme vieninteliu dar neišbandytu keltuvu į slėnio pačią kairiausią pusę. Ten radome ir barą, ir malonų padavėją. Išgėrėme arbatos, kuri buvo daug pigesnė nei pas piktąją padavėją ir pasileidome žemyn. Iki šio nusileidimo buvo susidaręs labai blogas įspūdis apie šias trasas ir apskritai apie slidinėjimo sąlygas. Man ši vietovė priminė Slovakijos trasas - siauros, tarp miškų. Dėl mažo sniego kiekio už trasos kuoliukų neužvažiuosi. Tiesą pasakius, tai čia nelabai už jų užvažiuosi ir kai sniego būna daugiau, nes kyšo labai didelės ir aštrios uolos, kurių gana daug. Trasų danga taip pat nekėlė pasitenkinimo, nes ji buvo nubrūžinta ir taip pat niekuo nesiskyrė nuo Slovakijos. Tik eilių prie keltuvų nėra, bet tai visai neguodė, nes noro slidinėti nelabai buvo. Bet juoda trasa šiek tiek sugrąžino teigiamų emocijų, ir ne dėl to, kad ji juoda, o dėl to, kad sniego danga buvo minkštesnė ir žymiai malonesnė.

Pirma diena tikrai prisvilusi. Jaučiasi gerų emocijų trūkumas.

Antradienis

Prognozės neramina. Stiprus vėjas, rūkas (debesys) ir mažai dirbančių trasų. Tai kombinacija,  kurios bijo visi slidininkai. Nuvažiavome i Grant Montet regioną. Žmonių daug, kai kurie automobiliai išvažinėja iš stovėjimo aikštelės... Blogas ženklas. Sužinojome, jog dirba tik apatiniai keltuvai. Eilė didžiulė. Nusprendėme važiuoti į Le Tour regioną, nes ten turi dirbti bent du keltuvai. Rūkas nesisklaido. Užkilome būdelėmis ir mūsų nuostabai nuo smulkaus lietaus apačioje perėjome į retų snaigių sukimąsi keltuvo viršuje. Dar į viršų kėlė bugeliukas. Iki jo teko palipti apie 100 m. ir atsistoti į labai didelę eilę. Keturvietis kol kas stovėjo be darbo. Eilėje prastovėjome beveik valandą ir gavę stiprų spyrį į užpakalį pradėjome keltis bugeliu. Veikė pagrinde tik mėlynos trasos. Jos visos buvo padengtos 10-15 cm puraus sniego. Turėjome smagią galimybę juo pasimėgauti. Tik bėda tame, jog sunku išvystyti reikiamą greitį mažo statumo trasoje ir dažnai gaudavosi čiuožimas tiesiog tiesiai žemyn, nes purus sniegas yra ir geras stabdis. Taip bevažinėjat po veikiančias trasas ir tarp jų, pradėjo dirbti keturvietis. Pasikėlėme juo ir pirmai galimybei pasitaikius pasileidom už trasos. Sniegas minkštas ir smagus. Tik reikia saugotis nupustytų plotų, nes ten grynas ledas. Po pietų rūkas atėjo ir į viršutinę slėnio dalį. Visa laimė, jog kol buvo geras matomumas susipažinome su vietove ir drąsiau galėjome išsukti iš trasos ir žinojome kur į ją vėl galima įsukti. Taip pasileisdami tai rūke, tai ne, kvėpuodami debesimis praleidome visą dieną Le Tour slėnyje.

Po pietų išėjome ieškoti gidų leidimuisi nuo Aiguille du Midi viršūnės. Truputį informacijos jau turėjome susirinkę, liko tik su jais susitikti. Sutarėme kainą, žmonių skaičių ir, žinoma, datą - penktadienis, kovo 14 diena. Dabar liko tikėtis, jog atėjus kelionės pagrindinio akcento dienai oras bus tinkamas.

Trečiadienis

Visą naktį iki pat ryto lijo. Tai reiškė, jog visą naktį iki pat ryto aukščiau kalnuose snigo. Atsidarėme veikiančių keltu žemėlapį ir pamatėme daug raudonų burbuliukų. Per įjungtą raciją išgirdome kaip vienas anglas skundžiasi, jog visame regione dirba tik vienas keltas. Dar kartą užmečiau akį į keltuvų sąrašą ir pamačiau, jog Courmayeur regione dirba abu keltuvai. Šiek tiek pasitarę, nėrėme i Mont Blano tunelį ir išlindome Italijos pusėje. Ten oras toks pats - lietus ir vėjas. Pakilome vagonėliu į regiono pradžią ir pasileidome mėlynomis trasomis, kur akys mato. O matė jos sunkokai, nes kartas nuo karto reikėjo nusivalyti akinius. Beje, Ieva pradėjo drąsiau žiūrėti šlaitu žemyn. Šiek tiek patarimų ir ją, kartu su tėčiu Antanu palikome toliau tobulėti. Šį regioną skiria gūbrys, kuris padalina slėnį į dvi dalis. Į abi iš jų kelia vagonėliai, be to galima keltuvais iš vienos pusės patekti į kitą. Mes taip ir padarėme. Lietus su sniegu gerų emocijų nepridėjo, bet trasos buvo minkštos ir tikrai neapledėję. Dar viena didelė eilė prie būdelių ir mes jau keliamės į aukščiausią tos dienos įmanomą tašką, nes aukštesni keltuvai nedirbo dėl vėjo. O vėjas buvo tikrai stiprus. Būdelės pristoja po kelis kartus, kol užkyli į patį viršų. Stiprūs gūsiai blaško kabiną į šonus ir keleivių akyse atsiranda baimės šešėlis, kurį bandoma paslėpti po nedrąsia šypsena. Temperatūra apie nulį, tai sniegas minkštas, bet nepurus, o sunkus. Kojos pavargsta greičiau. Akinius valytis reikia vis dažniau, nes lietus pereina į šlapdribą. Vėjas kyla, po pietų nusprendžiam grįžti į savo slėnio pusę, nes stichija nejuokauja. Beje, Zita su Arvydu papietavo, užsikėlė būdelėmis ir neskubėdami išėjo laukan. Keltuvas jau neveikė, žmonių taip pat nebuvo. Sutiko tik policininką, kuris paklausęs kokia kalba jie kalba, parodė kur važiuoti, nes oras buvo žiaurus ir tai kėlė pavojų. Šiek tiek adrenalino, bet viskas baigėsi gerai ir visi susitikome apačioje. Ieva persilaužė ir jau labai iš toli, dar nesimatė, kas čiuožia, bet šypsena švietė. Smagu. Kai privažiavome prie keltuvo, kurio pagalba turėtume pakilti į gūbrį, skiriantį slėnį pusiau, pamatėme, jog jis užtvertas, bet dar veikia. Lindome pro virves ir buvome sustabdyti. Tada sakome, jog vykstame namo, dar turėjome pasakyti, jog palikome automobilį prie Mont Blano tunelio ir kiek žmonių mūsų kompanijoje. Taip buvo surinktos kelios grupės, visi susodinti ir pakelti į viršų. Slėnį palikome stipraus vėjo ir sniego valioje.

Ketvirtadienis

Prognozės rodė, jog turi būti gražus oras. Taip ir buvo. Dangus giedras ir stiprūs sprogimai reiškė, jog naktį prisnigo ir leidžiamos lavinos. Kur važiuoti klausimų nebuvo: tik į Grand Montet. Pakilę į slėnio pradžią išvydome didžiulį slėnį su dviem keltuvais ir vienu vagonėliu, kuris kelia į Grand Montet viršūnę. Tarp keltuvų yra siauros trasos, o tarp trasų didžiuliai laukai neliesto sniego. Iš susižavėjimo smukome greitai prie būdelių ir pakilome į dešinę slėnio pusę. Iškart išsukome į laukus ir pasileidome jais tarsi vaikai per kopas. Purus sniegas ir dar nepravažiuotos lomos stipriai džiugino. Taip nusileidome dar porą kartų. Kiekvieną kartą vis labiau ir labiau laukai buvo suraižyti. Staiga, apie pietus, stovint eilėje prie būdelių, pamatėme, kad veikia didysis vagonas. Nulėkėme prie jo ir atsistojome į eilę. Iš eilės vis išeina po kelis žmones, mes džiaugsmingai pasistumiame į priekį. Taip stūmėmės, kol priartėjome prie prižiūrėtojo, kuris pasakė, jog kelia tik su rezervacijomis. Mes net nežinojome kas tai yra, tai turėti tikrai negalėjome. Apėjome ratuką ir pamatę prie uždarų kasų stovinčius žmones paklausėme: ką jie čia veikia? O gi laukia rezervacijų. Tai mes taip niekur ir neišėjome iš tos vietos. Po gero pusvalandžio mano kišenėje gulėjo rezervacija trims žmonėms pasikelti į Grand Montet viršūnę. Tai turėjo įvykti 15:15. Spėjome dar kartą pasikelti būdelėmis ir išgerti arbatos. Jaudulys, nerimas ir azartas kovojo tarpusavyje, nežinia, kuris ėmė viršų, bet prie vagonėlio, dėl kažkurio iš jų nuėjau tik su slidėm, be lazdų. Vagono vartai atidaryti, visi lipa. Automatinės durys uždarytos... Šokau prie prižiūrėtojo, paaiškinau kas nutiko, tada perėjau per visus vartus atgal, pagriebiau lazdas ir vėl į vagoną. Įlindau paskutinis, bet svarbiausia, kad spėjau. Viršuje vaizdas tikrai atšiaurus... Nulipome ilgais laiptais ir pasileidome žemyn. Nuo viršaus veda juoda trasa. Galima visą laiką ja ir čiuožti, bet juk taip neįdomu. Iščiuožėme į dešinį slėnio šoną. O ten didžiulis laukas. Šiek tiek liestas, šiek tiek ne. Leidimasis juo yra tikra palaima. Tiek daug, tiek lygiai, ir tiek smagiai dar neesu leidęsis. Kojų raumenys jau kaito, bet sustoti nesinorėjo. Prisiminus švelnų sniego spaudimą į slides raumenys patys įsitempia ir atkartoja judesius. Čiuožimo minkšto sniego lauku, didžiuliame slėnyje, šalia Argentier Ledyno (Glacier D' Argentier) įspūdžių papasakoti neįmanoma, tai reikia patirti, tai reikia įkvėpti.

Nusileidę įvairaus statumo ir sudėtingumo šlaitais, pasiekėme vieta, iš kurios pakilome. Nesinorėjo nieko daugiau. Tai buvo nuostabus nusileidimas. Miegosime sapnuodami.

Penktadienis

Diena, dėl kurios labiausiai nerimavome. Pirmiausiai ar pavyks surasti gidą, ar sulauksime tinkamo oro, ar bus gero sniego? Vėliau šiek tiek nerimo buvo dėl trasų, maršruto parinkimo ir apskritai, kaip ten mums seksis?

Su gidu Guillaume susitikome 8:30 prie keltuvo. Jis jau stovėjo gidų eilėje prie rezervacijos pakilimui į Aiguille du Midi viršūnę. Pradėjome keltis ir po vieno persėdimo išsilaipinome kalno viršūnėje. Speciali įranga buvo iš karto panaudota. Prie „trapecijų" prisegami karabinai ir visi surišami viena virve. Pradėjome leistis ilgu taku žemyn. Labai gerai pasitarnavo naujos kuprinės savybė prisitvirtinti slides ir neštis jas ant nugaros. Turėjau vieną laisvesnę ranką ir galėjau kartas nuo karto pafilmuoti. Nors dažniausiai reikdavo įsikibti abiem rankom į virvę, kuri juosė takelį. Pats takelis yra ledinis ir padengtas puriu sniegu, kurį su slidinėjimo batais lengvai nustumi. Lipimas žemyn truko apie 20 minučių. Gidas pasakė, jog leisimės ne klasikiniu, o vidutinio sudėtingumo maršrutu, atkabino karabinus nuo mus visus jungiančios virvės ir pirmas nučiuožė žemyn. Mums reikėjo čiuožti paskui jį, nenukrypstant nuo jo maršruto. Iš karto ant pirmo šlaito gavome pora plyšių, kuriuos sėkmingai apčiuožėme. Toliau vaizdai vis gražėjo ir gražėjo. Vienas laukas keitė kitą. Vienas slėnis pasibaigęs, pradeda kitą. Ledo kriokliai, tarsi didingi laiko paminklai, nejučiomis verčia jais žavėtis. Tarp slėnių reikdavo arba nusileisti statesniu perėjimu, arba tiesiog perlipti kelis akmenis, nes buvo gaila slidžių. Ilgai netrukus pasiekėme ir Ledo Jūrą. Leidimasis ja buvo visai nesudėtingas, tačiau nemažiau gražus ir įspūdingas. Čiuoždavome didžiuliais nedidelio nuolydžio laukais. Vietomis reikėdavo pračiuožti susigrūdusio ledo slenksčius, kurie įspūdingai papildė slėnio peizažą. Praktiškai nuo pusės maršruto pasidarė labai šilta. Saulė švietė ir iš viršaus, ir atsispindėjusi nuo sniego. Teko nusirengti. Gidas Guillaume kantriai išlaukdavo visas mūsų pertraukėles, kurių metu fotografuodavome ir filmuodavome. Visi kelionės dalyviai su sudėtingiausiomis trasos dalimis susitvarkė be didesnių sunkumų, bei vienareikšmiai pripažino, jog labiausiai vargino nulipimas pradžioje ir užlipimas iki krumpliaratinio traukinio nuo Aiguille diu Midi viršūnės pabaigoje.

Nuo slėnio iki mūsų miestelio atvažiavome kalnų traukinuku.

Kelionę baigėme apie 12-12:30 ir dar spėjome nuvažiuoti į Argentier miestelį, pasikelti į Grand Montet ir iki darbo pabaigos nusileisti prie savo automobilio. Beje, Grand Montet nusileidimas yra kažkuo panašus į Aguile du Midi, tik sumažintas variantas ir be stipriai atitirpusio sniego apatinėje dalyje. Diena paliko labai daug įspūdžių. Kai kuriuos iš jų, turbūt suprasime tik po kurio laiko.

Šeštadienis

Ilgai nesvarstę nusprendėme vykti į Argentier rajoną ir keltis į Grand Montet. Šviežio sniego nėra, dėl to geriausiai ieškoti vietų, kur saulė per dieną neatšildo sniego ir per naktį jis nevirsta lediniu. Dėl to šešėlyje, arba didesniame aukštyje sniegas minkštesnis ir daug malonesnis. Taip yra Grand Montet viršūnės maršrutuose. Po pietų užkandžių ir angliavandenių papildymo, kartu su Mindaugu paėmėme Dynastar slides bandomajam važiavimui. Aš ateinančio sezono Pro Rider, o Mindaugas Rider modelius. Abejos poros buvo 184 cm ilgio. Nusileidome viena kartą neilga trasa ir aš nusprendžiau, kad  rezervuotam kilimui į Grand Montet imsiu savąsias Gotamas. Priežastis - svoris. Maniškės lengvesnės ir maloniau valdomos stačiuose šlaituose, kai reikia šiek tiek kilstelti slidžių galus posūkio metu. Mindaugas į GM kilo su bandomom Rider slidėm. Plačiuose laukuose viskas buvo gerai, ir net labai gerai. Sunkumai prasidėjo pasiekus statesnius šlaitus. Šiek tiek dar reikės padirbėti tobulinant kelis posūkio technikos elementus ir viskas bus gerai. Dar viena puiki slidinėjimo diena.

Sekmadienis

Paskutinė viešnagės Chamonix kurorte diena. Įspūdžių ir patirties pasisėmėm užtektinai dviem ar trim kelionėm, dėl to didelių vilčių šiai dienai nepuoselėjome, juolab kad orus pranašavo nelabai gerus. Slidinėjome Grand Montet regione, nes tai didžiausias ir mums labiausiai patikęs slėnis. Šiame slėnyje, nors su rezervacija, bet galima pasikelti į didžiulį neprižiūrimų, puraus sniego laukų kompleksą, pračiuožti Ledo Jūros kraštu ir kelionės pabaigoje nušliuožti iki pat automobilių stovėjimo aikštelės. Taip, tai nuostabi vieta, bet ne šiandien, nes stipri pūga, nors ir privertė šūsnis sniego, bet blogas matomumas neleido lengvai mėgautis jo malonumais. Po pietų, be didelio gailesčio pasileidome ilga, raudona trasa žemyn taip atsisveikindami su Chamonix trasomis.

Chamonix 2008 filmas - ČIA .

Nuotraukų galerija - ČIA .

Kelionės metu mus rengė Karbon , čiuožėme su Volkl slidėmis, o vežė ištikimasis Opeliukas.

Kelionę prisiminė ir užrašė: Gediminas.

Būkite pirmas komentuotojas

Tik registruoti nariai gali komentuoti.
Prisijungite arba registruokitės.