Ši žiema Lietuvoje buvo sniegingesnė negu kelios paskutinės. Ir pasnigo ir šalčio šiek tiek buvo, net mūsų vietinių kalnelių keltuvai veikė beveik visą žiemą. Bet čia noriu prisiminti ne tai, Alpėse žiema šiemet buvo išskirtinė. Kaip rašė Austrų spauda, per paskutinį dešimtmetį tiek sniego nėra buvę. Kitur minima, kad tokio gero sezono net neprisimena.

Taigi tokią puikią žiemą pavyko du kartus pabuvoti Alpėse. Pirmą kartą vasario mėnesį aštuonias dienas praleidom Austrijoj, Hintertux‘e, pas tą pačią šeimininkę, Sabiną. Labai maloni moteriškė, draugiška, viskuo kuo tik gali padeda. Turi savo karvių fermą, ar kaip ten ją pavadinis, ferma nedidėlė, tikrai jos nepavadinsi pramoninės pienininkystės ūkiu.               

Atvykus matėsi, kad sniego daugiau, kartais daugiau negu pernai. Prie namo, kur praeitą žiemą buvo žolytė, koks 70 cm storio sniego sluoksnis. Vieną iš pirmųjų dienų kėlėmės į Rastkogel rajoną, tai jau tapo tradicija, nes vėliau jeigu tik orai leidžia kažkaip nesinori ten keltis, slidinėjam Hintertux ledyne. Bet šiemet snigo pakankamai, dažnos stiprios pūgos buvo net kelis kartus. Taigi trečią ar ketvirtą dieną, vėl teko slidinėti Rastkogel. Vėjas tą dieną 2500 m aukštyje buvo labai stiprus, siautė pūga, snigo, matomumas labai prastas. Antrą dienos pusę, kai sniego jau privertė pakankamai daug, trečios trasos šone radom neblogą nusileidimą tarp eglaičių, sniegas čia sukritęs per keletą paskutinių snigimų ir nesupustytas, labai purus ir minkštas. Turėjom labai smagius kelis nusileidimus. Vieno nusileidimo metu išmušė slidės galinį apkaustą, kritau..., pasijaučiau kaip įkritęs į kažkokią vilkduobę, arba kaip skalbinys padžiautas ant virvės. Ta koja kuri be slidės jokio tvirtesnio pagrindo nejaučia, nepasiekia, lazdos nepadeda, nes sulenda iki rankenos ir dar giliau, pirmą minutę padėtis pasirodė visai beviltiška. nusiimsi antrą slidę, tai gal nuskęsi iki kaklo, nenusiimsi- neatsistosi. Taip besiraitant sniego duobėje užčiuopiau antrą išmuštą slidę, pavyko ją prisitraukti ir pasikišti po savimi, po to atsistot ant jos ir taip išsigelbėti iš tos nemalonios situacijos. Tie patys malonumai buvo ir mūsų antros kelionės metu į Šamoni (Chamonix). Visa mūsų komanda -aštuoni žmonės ryžosi leistis nuo Aiguille du Midi viršūnės - pagrindinio šios kelionės akcento, nes jeigu nuo šios aukščiausios viršūnės nenusileidai, tai Šamoni nebuvai. Patirtis technika ir psichologinis pasirengimas visų žygio dalyvių buvo skirtingas. Pasisamdėm gidą ir leidomės pačia lengviausia trasa. Viršuje sniegas buvo vėjo nupustytas, kietas kaip kaulas, tačiau kiek pasileidus žemyn vis minkštėjo ir jo darėsi vis daugiau, kol pagaliau jo gylis tapo įspūdingas. Tuomet ir prasidėjo problemos. Vienai mūsų grupės nariai keletą kartų įkritus į gilų sniegą, o iš jo išsikapstyti reikėdavo labai daug jėgų, išseko fizinės ir emocinės jėgos, sukaustė baimė, užmiršo viską ką mokėjo, nors trasose slidinėjimo technika buvo aukštesnė už vidutinę. Po vieno eilinio kritimo net 15 min nepavyko atsistoti ir jeigu ne pagalba kito slidininko tai neaišku kaip būtų pasibaigę. Taip mums iš lėto besileidžiant prie mūsų priartėjo gal kokių šešių, aštuonių anglų slidininkų grupė. Jų slidinėjamo lygis aiškiai matėsi per menkas tokiom sąlygom. Vienas stambokas, išraudęs iš nuovargio, visas išsivoliojęs sniege, nes beveik ant kiekvieno posūkio krisdavo, pastoviai keikėsi „ f**king deep snow“. Jam matyt tikrai labai nepatiko gilus sniegas. Labai giliam sniege kristi visai smagu, minkšta ir nejauti jokio smūgio, tačiau išsikapstyti ne visuomet yra lengva. Slidinėjant už trasų teko pasididinti kulno išmušimo jėgą per vieną padalą, nes pasitaikydavo bereikalingų išmušimų atsitrenkus į po sniegu nematomus nelygumus.

Vėl grįžkim į Tux-ą. Kaip jau minėjau, tą dieną kai siautė pūga, slidinėjom Rastkogelyje, pūga ir sniegas siautė ir visą naktį, o ryte išaušo nuostabi be vėjo diena. Danguje nebuvo nei vieno debesėlio. Didelis sniego kiekis ir puikus oras – tokios dienos daugeliui iš mūsų dar neteko patirti, matyti. Sniegas buvo toks gilus, kad kai kuriose lėkštesnėse slėnio vietose reikėdavo stengtis neprarasti greičio, nes priešingu atvejus slidės nugrimzdavo ir tu sustodavai. Tuomet išeitis viena, stumiesi lazdomis ir visokias kitokias judesiais stengiesi slysti žemyn ir įgauti greitį, o priešais tave susistumia kalnas sniego iki krūtinės, ir atrodai kaip buldozeris, tarp kitko slidės ne karveriai bet skirtos giliam sniegui talijos plotis 105 mm. Po kurio laiko šlaitas pastatėja, pavyksta įgauti greitį, slidės jau grimzta ne taip giliai, o tada prasideda tai dėl ko mes važiuojam į kalnus. Greitis, sniegas verčiasi per krūtinė, per galvą. ir dar ilgai lieka sniego dulkių debesiu virš paliktos sniege vėžės.

Taigi su gerais prisiminimais laukiam naujos žiemos, naujų įspūdžių.

Linksmų ir gražių jums švenčių!

Būkite pirmas komentuotojas

Tik registruoti nariai gali komentuoti.
Prisijungite arba registruokitės.