Diena Snoras sniego arenoje Druskininkuose

  • 0
    • Vakaro saulė pro langus

 Žiema artėja, noras slidinėti didėja dar labiau, taigi neiškenčiau ir pagaliau išbandžiau Druskininkų sniego areną.  Gyvenu ne Lietuvoje, taigi daug laiko tam skirti negalėjau, bet įspūdis susidarė geresnis nei tikėjausi perskaitęs komentarus keliose interneto svetainėse.  Taigi apie viską iš pradžių.

Transportas.

Kadangi buvau vienas, nusprendžiau važiuoti viešuoju transportu ir išbandyti ne tik patį slidinėjimą, bet ir tai, kiek visa infrastruktūra pritaikyta turistams kurie neturi nuosavo automobilio ir per daug nepažįsta vietovės aplink Druskininkus. Internete neradau jokio viešojo transporto važiuojančio būtent į šią areną iš Druskininkų. Išsiaiškinau, kad keletas tarpmiestinių autobusų stoja stotelėje „Mizarai“, nuo kurios turėtų būti netoli ir arena. Taip pat man turėjo tikti ir autobusai važiuojantys į Leipalingį bet ir jų buvo juokingai mažai. Kadangi nė vieno iš šių autobusų laikas man netiko, nusprendžiau tiesiog važiuoti į Druskininkus ir aiškintis vietoje, kas ir kaip. Stotyje pasakė, kad prie arenos stoja mikroautobusai gana dažnai važiuojantys nuo stoties, taigi po gerų 15 min. Jau buvau autobusiuke, kuris mane ten ir nuvežė.  Iš arenos grįžti buvo sunkiau – nors ir sužinojau, kada tie autobusiukai važiuoja vakare  atgal į Druskininkus, laukiamo autobusiuko nebuvo, taigi gerokai užgaišau. Sniego arenoje paklausus apie viešąjį transportą sakė, kad yra autobusai, kurie užsuka į prie arenos esančią stovėjimo aikštelę, bet laiko negalėjo nurodyti. Taigi viešuoju transportu  važiuoti nepatarčiau – bus daug vargo, daug laukimo, o nuosavą inventorių vežtis bus be galo sunku.

Arenoje.

Atvykus į areną mane pasitiko dvi gana ilgos eilės prie bilietų  - dvi merginos niekaip nespėjo aptarnauti visų norinčių, nors iki slidinėjimo pradžios dar buvo likęs pusvalandis. Po valandos eilėje jau su slidinėjimo bilietu - plastikine kortele kišenėje pagaliau pajudėjau link slidžių nuomos. Ten ilgai laukti nereikėjo, nuomos darbuotojai dirbo tikrai greitai ir kokybiškai ir jų buvo pakankamai. Gavau karverines slides, batus ir šalmą už 35Lt (kaina darbo dieną, nepriklauso nuo slidinėjimo laiko), paklausus apie freeride/freestyle tipo slides (daugiausia slidinėju užtrase, puriam sniege) darbuotojas paaiškino, kad tokių neturi ir neplanuoja turėti - ką gi geriau karveriai nei jokių.. Su slidėm, batais ir šalmu patraukiau prie spintelių persirengti. Spintelės pakankamai didelės, kad tilptų mano turistinė kuprinė, rakinamos elektroniškai palietus spyną ta pačia plastikine kortele – patogus dalykas. Nors slidinėjimo laikas skaičiuojamas tik įėjus į šaltąją zoną (rengiantis, nuomojantis įrangą, valgant slidinėjimo bilietų suteiktas laikas nenaudojamas), tai neaktualu slidinėjant daugiau nei 4 val., nes tuomet pigiausia nusipirkti dienos slidinėjimo bilietą kainuojantį 65Lt darbo dienomis. Šiek tiek kvailas dalykas yra tai, kad kortelę skenuojant būtina išimti iš kišenės ir ja fiziškai paliesti skenerį. Per striukę, kaip kalnuose, beveik niekada neveikia. Pietauti galima keliuose restoranuose, kurių vienas yra trasos viduryje ir šiek tiek primena Austrijos/Slovakijos restoranus ant kalno – jame netgi galima nusipirkti tradicinės vengriškos tirštos sriubos „guliašova“ :)  Kainos palyginus nesikandžioja: lėkštė „guliašovos“, dvi bandelės ir puodelis labai skanios vaisinės arbatos kainavo 11 Lt. Gaila, kad iš slidinėjimo trasos, bent jau mano slidinėjimo metu, nebuvo galima patekti į restoraną trasos  viršuje, iš kur turėtų atsiverti nuostabus vaizdas į Nemuno vingius ir Druskininkus. Ypač gražu turėtų būti saulei leidžiantis – per jį sklindanti besileidžiančios saulės šviesa į trasą atrodė fantastiškai J Į šį restoraną galima patekti pasikėlus liftu iš sniego arenos stovėjimo aikštelės, įėjimas kainuoja 15 Lt, kuriuos galima panaudoti maistui restorane. 

Slidinėjimas.

Sniego arenoje šiuo metu veikia viena pagrindinė (460m) trasa, kuria dauguma ir slidinėja, bei pradedančiųjų trasa, per kurią reikia pračiuožti norint patekti į pagrindinę. Mokant slidinėti trasa atrodo nuobodoka, yra keli pastatėjimai,  bet daugiau nieko. Jos statumas – paprasta mėlyna trasa. Tik įėjus gerai nuteikė trasos šone esantis snowpark‘as, bet kaip paaiškėjo šoktelėjus per vieną jo tramplynuką, parku naudotis leidžiama tik snieglentininkams ir slidininkams su twin tip tipo slidėmis. Trasos apačioje mane prisivijęs snieglentininkas paaiškino, kad ten slidinėti su karverinėmis slidėmis griežtai draudžiama, kas man atrodo visiškai nelogiška – juk nušokti nuo tramplynuko, ar pračiuožti rampos šonu galima ir karverinėmis slidėmis. Taigi, norint pilnavertiškai naudotis sniego arenos paslaugomis, reikia turėti savo freeride/freestyle slides, nes nuomoje jų neturi ir neplanuoja turėti. Likusioje trasos dalyje jokių tramplynukų, nelygumų beveik nėra – iš bėdos galima šiek tiek šoktelt tiesiai už keltuvo per sukastą sniego/ledo krūvą arba vidury trasos po keltuvu lekiant pakankamai greitai, ir tai viskas. Norint vietomis galima rasti ledo :) Neturint savų slidžių vienintelis tikslas ten važiuoti jau mokant slidinėti – tobulinti judesius, norint sustiprint kojų raumenis, pasiruošti žiemai, bet malonumo tikėtis neverta – trasa gana lėkšta ir nuobodi. Visgi man patiko tai, kad trasos danga gana kokybiška, ledo nedaug, išlindusį grindų medį mačiau tik vienoje vietoje jau gerokai į vakarą. Nors slidinėjo nemažai žmonių, trasoje nesijautė, kad jų būtų per daug, vietos daugiau nei pakankamai. Keturvietis sėdimas keltuvas, nors ir su pertraukomis, dirbo pusėtinu greičiu. Slidinėjant laukimo laikas prie keltuvo kito nuo 2 - 3 min. dienos pradžioje iki 15-18 min. po pietų. Tuo tarpu žiemą atidarius lauko trasą jo pajėgumų bus gerokai per mažai – jei jau dabar, darbo dieną, popiet atsiranda 15 min. eilė, pridėjus dar vieną papildomą trasą laukimo laikas išaugs gerokai.  Keltuvas dažnai sulėtinamas, kai prisikaupia sniego ant judančių grindų keltuvo apačioje, taip pat dažnai sustabdomas dėl nemažo kiekio pradedančių slidininkų. Teisingai apmokius personalą padėti slidininkams, prižiūrėti, kad neprisikauptų sniego kur nereikia įmanoma dar gerokai pagreitinti jo darbą, bet žiemą eilės vis tiek neišvengiamos. Kitame trasos šone, šalia snowpark‘o, yra bugelinis keltuvas, bet juo daugiausia naudojasi snowpark‘o mėgėjai, o ir kelia jis tik iki trasos vidurio,  taigi realiai nelabai padeda sumažinti slidininkų srautą.

Nepaisant daugelio trūkumų diena sniego arenoje prabėgo labai greitai su nemažai teigiamų emocijų: gera vėl pajusti tikrą sniegą po slidėmis, matyti daug šypsenų aplink, keltuvas nors ir lėtokas, bet patogus, labai smagiai nuteikia milžiniški kalnų vaizdai „Milka“ fototapetuose su įvairiais reklaminiais stendais, pvz. „Išdrįsk išmokyti mamą čiuožti snieglente“, o turint savas slides būtų dar linksmiau. Manau, čia verta kartas nuo karto atvažiuoti su savu inventoriumi, nusiteikus daugiau pramogauti nei rimtai slidinėti, kai kitur nėra sniego. Taip pat ši arena gera vieta pradėti mokytis slidinėti nuo pat pradžių – trasų statumas nedidelis, platu, trasos gerai tvarkomos, galima slidinėti ištisus metus, o kainos vis dar palyginamos su kitų lietuviškų kurortų kainomis. Gerų įspūdžių ant sniego!


Paulius M.

blog comments powered by Disqus